.png)
Knygos
Stiklinio miesto anatomija
Kai kurie miestai statomi iš akmens. Kai kurie – iš plieno. Kai kurie – iš pinigų, baimės ar ambicijų. Šis miestas buvo pastatytas iš sakinių. Ne metaforiškai. Tiesiogine prasme. Jo gatves laikė pasakojimai. Jo ministerijas maitino apibrėžimai. Jo įstatymai buvo ne parašyti kalba – jie buvo kalba. Čia žodžiai galėjo dingti. Prisiminimai galėjo būti archyvuojami. O tikrovė kartais būdavo pataisoma taip, kaip redaguojamas rankraštis. Tačiau kiekviena sistema, kad ir kokia tobula atrodytų, slepia savo šešėlį. Kiekviena tvarka kažką ištrina. Kiekvienas galutinis atsakymas palaidoja daugybę kitų galimybių. Ši istorija prasideda tada, kai vienas žmogus pamato tai, ko neturėjo pamatyti. Perskaito tai, ko neturėjo perskaityti. Ir užduoda klausimą, kurio neturėjo užduoti. Tai pasakojimas apie miestą, kuris bijojo ne chaoso. Jis bijojo pasirinkimo. Tai pasakojimas apie kalbą, kuri galbūt sukūrė žmones taip pat, kaip žmonės sukūrė kalbą. Tai pasakojimas apie archyvus, kuriuose saugomi ne prisiminimai, o galimybės. Apie pasaulius, kurie niekada neįvyko. Apie gyvenimus, kurie galėjo būti nugyventi. Apie knygą, kurios paskutinis puslapis liko neužbaigtas. Ir apie žmogų, kuris suprato, kad kartais svarbiausia istorijos dalis nėra tai, kas parašyta. Svarbiausia yra tai, kas dar gali būti parašyta. Jeigu šiame romane rasite atsakymų, nepasitikėkite jais pernelyg stipriai. Jeigu rasite klausimų, pasilikite juos ilgiau. Nes visos istorijos prasideda nuo sakinio. O kai kurios – nuo tuščios eilutės.
Kalba: lietuvių
ISBN 978-609-8371-11-6
Bitnikų kartos estetika: poezija, kelionė ir sąmonės srautas
Bitnikų judėjimas dažnai apibrėžiamas kaip XX a. vidurio Amerikos kontrkultūrinė literatūra. Tačiau toks apibrėžimas yra per siauras. Ši knyga siūlo kitą perspektyvą: bitnikai yra eksperimentinė sąmonės inžinerija, kurioje kalba tampa ne tik išraiškos, bet ir transformacijos priemone. Judėjimo centre atsiduria keli esminiai klausimai: Kaip kalba formuoja sąmonę? Ar tekstas gali būti praktika, o ne tik rezultatas? Kaip kūnas, kvėpavimas ir judėjimas keičia rašymą? Ar poezija gali veikti kaip technologija, o ne tik menas? Bitnikų atsakymas į šiuos klausimus nėra teorinis – jis praktinis. Jie kuria rašymo metodus, kurie veikia kaip: meditacijos formos psichologinės dekonstrukcijos instrumentai ekologinio suvokimo praplėtimas socialinės kalbos kritika improvizacinės kūrybos struktūros Šioje studijoje bitnikų autoriai analizuojami kaip metodų kūrėjai, o ne tik kaip tekstų autoriai. Jų poezija yra ne objektas, o procesas.
Kalba: lietuvių
ISBN 978-609-8371-08-6
Bitnikų filosofija ir jos praktika
Bitnikų judėjimas XX amžiaus viduryje dažniausiai buvo interpretuojamas kaip literatūrinė bohema, socialinis maištas arba kontrkultūrinė reakcija į pokario Amerikos vartotojiškumą. Tačiau tokia redukcinė interpretacija nepajėgi paaiškinti šio fenomeno konceptualinio gylio. Ši monografija siūlo alternatyvų požiūrį: bitnikai čia traktuojami ne kaip literatūrinė grupė, o kaip fragmentuota filosofinė tradicija, kuri, nors ir neturi formalios sistemos, vis dėlto nuosekliai artikuliuoja tam tikrą ontologinį, epistemologinį ir etinį modelį. Pagrindinė šio darbo prielaida yra ta, kad bitnikų mąstymas formuoja ne doktriną, o patirties filosofiją, kurioje centrinės kategorijos – subjektas, kalba, laikas ir erdvė – yra nuolat destabilizuojamos ir perkonfigūruojamos. Šioje monografijoje analizuojami tiek kanoniniai bitnikų autoriai (Jack Kerouac, Allen Ginsberg, William S. Burroughs), tiek periferinės figūros (Elise Cowen, Bob Kaufman, Ray Bremser, Gary Snyder, Diane di Prima, Philip Lamantia ir kiti). Toks metodologinis pasirinkimas leidžia rekonstruoti ne hierarchinę „mokyklą“, bet įtampų lauką, kuriame bitnikų filosofija egzistuoja kaip daugiakryptė sistema. Darbo tikslas – parodyti, kad bitnikų judėjimas gali būti suprastas kaip moderniosios Vakarų metafizikos dekonstrukcija iš vidaus, kurioje atsisakoma stabilaus subjekto, linijinio laiko ir vieningos kalbos sampratos.
Kalba: lietuvių
ISBN 978-609-8371-07-9
Hipių rašytojų ir kontrkultūros autorių korpusas
Ši knyga atsiranda ne kaip bandymas rekonstruoti jau uždarytą literatūros istorijos epizodą, bet kaip siekis iš naujo apmąstyti pačią literatūros kaip sąmonės praktikos galimybę. Hipių rašytojų kūrybos technikos čia nėra suprantamos kaip stilistiniai receptai ar istorinės mokyklos atributai. Jos traktuojamos kaip percepcijos modeliai, leidžiantys analizuoti, kaip tekstas formuoja patirtį, o patirtis – tekstą. XX a. kontrkultūros judėjimas, ypač jo hipiškoji atmaina, literatūrologiniu požiūriu dažnai buvo redukuojamas iki socialinio protesto, bohemiško gyvenimo būdo ar estetinio eksceso. Tačiau toks redukavimas uždengia esminį šio reiškinio sluoksnį – kalbos ir sąmonės santykio perkonfigūravimą. Hipių ir jiems artimų autorių tekstuose kalba nustoja būti vien reprezentacijos priemone – ji tampa patirties generavimo forma. Todėl šios knygos metodologinė prielaida yra dvejopa. Pirma, literatūra gali būti analizuojama kaip eksperimentinė sistema, kurioje formuojami alternatyvūs mąstymo ir jutimo režimai. Antra, kūrybinės technikos nėra neutralios – jos visada implikuoja tam tikrą pasaulio suvokimo struktūrą. Šiame kontekste „hipių rašytojas“ nėra istorinė etiketė, o veikiau tipologinis sąmonės modelis. Tai autorius, sąmoningai atsisakantis stabilios formos, hierarchinės logikos ir vienos tiesos principo, vietoje jų pasirinkdamas fragmentaciją, srautą, asociatyvumą ir patirties atvirumą. Knygos struktūra grindžiama nuoseklia teorine logika, vedančia nuo hipių literatūros poetikos prie naratyvo, kalbos ir sąmonės analizės. Pirmajame skyriuje nagrinėjami poetikos principai– spontaniškumas, sąmonės srautas, ritmas, fragmentacija, kalbos transformacijos ir skaitytojo vaidmens kaita. Antrajame skyriuje analizuojama naratyvinės architektūros dekonstrukcija, aptariant siužeto, personažo, laiko, polifonijos ir naratyvinių sistemų transformacijas. Trečiajame skyriuje dėmesys sutelkiamas į kalbos materialumą, semiotines transgresijas ir eksperimentines rašymo technikas, atskleidžiant kalbos kaip kūrybinės sistemos veikimo principus. Ketvirtajame skyriuje nagrinėjamos sąmonės transformacijos, psichodelinė estetika ir percepcijos išplėtimo modeliai, parodant jų reikšmę hipių literatūros poetikai, naratyvui ir kūrybos procesui. Baigiamojoje dalyje pateikiama visų tyrimo rezultatų sintezė, formuluojant hipių literatūros epistemologinį ir estetinį modelį kaip vientisą teorinę sistemą. Svarbu pabrėžti, kad ši struktūra nėra hierarchinė pažangos schema. Ji veikiau primena tarpusavyje susijusių teorinių laukų sistemą, kurioje kiekvienas skyrius gali būti skaitomas savarankiškai, tačiau visapusiškiausią prasmę įgyja kaip bendros epistemologinės ir estetinės hipių literatūros sampratos dalis. Ši knyga taip pat sąmoningai balansuoja tarp dviejų diskursų: akademinio ir eksperimentinio. Viena vertus, ji remiasi literatūros teorijos, semiotikos ir kultūros studijų tradicijomis. Kita vertus, ji siekia peržengti šių disciplinų ribas, pasiūlydama tekstą kaip aktyvią laboratoriją, kurioje teorija ir praktika nėra atskirtos. Galiausiai šio įvado tikslas nėra uždaryti skaitytoją į apibrėžtą metodologinę sistemą, bet priešingai — atverti erdvę, kurioje literatūra gali būti suvokiama kaip nuolat kintantis procesas, o ne stabilus objektas. Šioje erdvėje kiekvienas metodas yra ne taisyklė, o kvietimas eksperimentuoti su tuo, kaip formuojasi prasmė, patirtis ir kalba. Todėl ši knyga nėra apie tai, kaip rašyti „teisingai“. Ji yra apie tai, kaip rašyti taip, kad pats rašymo aktas taptų mąstymo, suvokimo ir tikrovės perkonfigūravimo forma.
Kalba: lietuvių
ISBN 978-609-8371-04-8
Šešėlių stotis
Šis romanas atsiranda iš įtampos tarp to, kas laikoma tikrove, ir to, kas tikrovėje nuolat slysta už apibrėžimų ribos. Jame nagrinėjama ne tiek istorija, kiek jos galimybė: kaip pasakojimas gimsta iš trūkinėjančių prisiminimų, iš pasikartojančių ženklų ir iš tų momentų, kuriuose laikas nustoja būti linijinis. Centrinė teksto ašis – vadinamoji „01:17 būsena“ – nėra nei metafora, nei fantastinis elementas tradicine prasme. Tai labiau struktūrinis principas, atskleidžiantis, kad bet kuris bandymas fiksuoti realybę neišvengiamai sukuria jos alternatyvą. Ši alternatyva, romane įvardijama kaip Šešėlių stotis, funkcionuoja kaip tarpinė erdvė tarp patirties ir jos interpretacijos. Pasakojimo subjektas – Tomas – nėra psichologinis portretas klasikine romano tradicija. Jis veikiau veikia kaip jautrus registravimo paviršius, į kurį įsirašo trūkinėjantys signalai: radijo balsai, archyviniai fragmentai, neegzistuojančių vietų topografijos. Jo patirtis tampa ne individualia istorija, o percepcijos laboratorija. Šiuo požiūriu tekstas sąmoningai atsisako aiškios priežasties–pasekmės logikos. Vietoje jos siūloma cirkuliacinė struktūra, kurioje pabaiga ir pradžia yra ne atskiros kategorijos, o vienas kitą perrašantys procesai.
Kalba: lietuvių
ISBN 978-609-8371-10-9
Atminčių klaida 2
„Atminčių klaida 2“ – psichologinis, filosofinis romanas apie žmogų, kuris gyvena pasaulyje, kuriame realybė atrodo stabili tik tol, kol jos niekas nebando prisiminti. Pagrindinis veikėjas Jonas Vaitkus pradeda pastebėti mažas neatitiktis kasdienybėje: pasikartojančius įvykius, nepaaiškinamus žmonių elgesio ciklus ir savo paties prisiminimų nestabilumą. Kuo labiau jis bando suprasti savo gyvenimo logiką, tuo labiau ji pradeda keistis. Tai istorija apie tapatybės trapumą, atminties nepatikimumą ir sistemą, kuri egzistuoja ne tam, kad būtų suprasta, o tam, kad būtų kartojama. Romanas kelia klausimą: kas lieka žmogui, kai net jo prisiminimai nebėra jo?
Kalba: lietuvių
ISBN 978-609-8371-15-4
Atminčių klaida 1
„Atminčių klaida“ – psichologinis, filosofinis romanas apie žmogų, kuris gyvena pasaulyje, kuriame realybė atrodo stabili tik tol, kol jos niekas nebando prisiminti. Pagrindinis veikėjas Jonas Vaitkus pradeda pastebėti mažas neatitiktis kasdienybėje: pasikartojančius įvykius, nepaaiškinamus žmonių elgesio ciklus ir savo paties prisiminimų nestabilumą. Kuo labiau jis bando suprasti savo gyvenimo logiką, tuo labiau ji pradeda keistis. Tai istorija apie tapatybės trapumą, atminties nepatikimumą ir sistemą, kuri egzistuoja ne tam, kad būtų suprasta, o tam, kad būtų kartojama. Romanas kelia klausimą: kas lieka žmogui, kai net jo prisiminimai nebėra jo?
Kalba: lietuvių
ISBN 978-609-8371-14-7
XXI amžiaus meno istorija: naujos kryptys, idėjos ir kūrėjai
XXI amžiaus pradžia žymi naują etapą pasaulio meno istorijoje, kuriame tradiciniai meno suvokimo modeliai tampa vis mažiau adekvatūs. Per pastaruosius dešimtmečius menas patyrė esminių transformacijų, kurias nulėmė spartus technologijų vystymasis, globalizacijos procesai ir naujų kultūrinių paradigmų formavimasis. Šiuolaikinis menas nebegali būti suprantamas vien kaip stilistinių pokyčių ar nuoseklios estetinių formų kaitos seka – jis veikia kaip sudėtinga, daugialypė kultūros sistema, jungianti skirtingas disciplinas, socialines praktikas ir technologines struktūras. Kaip pažymi meno istorikas Terry Smith, XXI amžiaus menas turėtų būti suvokiamas kaip „globalių kultūrinių srautų susitikimo erdvė“, kurioje tradicinės meno kategorijos nuolat kinta ir plečiasi (Smith, 2012). Ši perspektyva leidžia atsisakyti vienalinijinės meno raidos sampratos ir pereiti prie tinklinių, daugiacentrių interpretacijos modelių. XX amžiuje meno istorija dažniausiai buvo grindžiama aiškiomis chronologinėmis schemomis, apimančiomis modernizmo, avangardo ir postmodernizmo etapus. Tačiau XXI amžiuje toks modelis tampa vis mažiau tinkamas. Globalizacija, naujos komunikacijos technologijos ir kultūrinių centrų gausėjimas kuria dinamišką meno lauką, kuris nebetelpa į vieną nuoseklią istorijos liniją. Meno istorikas Hans Belting šią situaciją apibūdina kaip „pasaulinę meno erdvę“, kurioje skirtingos kultūros ir estetinės tradicijos egzistuoja lygiagrečiai ir nuolat sąveikauja (Belting, 2013). Ši monografija siekia analizuoti XXI amžiaus meno raidą būtent tokioje globalioje ir daugialypėje perspektyvoje. Tyrimo tikslas – ne tik aprašyti naujas meno formas, bet ir išanalizuoti teorinius modelius, padedančius suprasti šiuolaikinės kultūros transformacijas. Šiame kontekste menas suvokiamas kaip aktyvi kultūrinė praktika, reflektuojanti socialinius procesus, technologines inovacijas ir politines struktūras. Vienas svarbiausių XXI amžiaus meno bruožų yra technologijų poveikis kūrybai. Skaitmeninės medijos, dirbtinis intelektas, virtuali realybė ir duomenų vizualizacijos metodai iš esmės pakeitė kūrybos procesus ir meno suvokimą. Medijų teoretikas Lev Manovich teigia, kad skaitmeninė kultūra suformavo naują estetinę logiką, kurioje menas vis dažniau grindžiamas programavimo principais, duomenų struktūromis ir algoritminiais procesais (Manovich, 2001). Dėl to atsiranda interaktyvios, kintančios ir į žiūrovą reaguojančios meno formos. Ne mažiau svarbus veiksnys yra globalizacija, kuri iš esmės pakeitė meno sklaidos ir komunikacijos būdus. Tarptautinės parodos, bienalės ir rezidencijų programos sukuria globalų kultūrinį tinklą, skatinantį nuolatinį menininkų, kuratorių ir tyrėjų bendradarbiavimą. Tokie renginiai kaip Venecijos bienalė ar „Documenta“ tampa ne tik meno pristatymo platformomis, bet ir svarbiais teorinių diskusijų apie šiuolaikinę kultūrą centrais.
Kalba: lietuvių
ISBN 978-609-8349-51-1
Tomas Lagūnavičius ir New statistinio meno filosofija
Šiuolaikinis pasaulis vis labiau grindžiamas duomenimis, algoritmais ir nuolatine informacijos cirkuliacija. Ši realybė neišvengiamai keičia ne tik mokslą ar technologijas, bet ir meno sampratą. Tradicinės estetikos ribos nyksta, o kūryba įgauna naujas formas, kurios nebeatsiejamos nuo statistikos, modelių ir kolektyvinių tendencijų. Tomas Lagūnavičius savo idėjomis siekia apibrėžti šį pokytį, siūlydamas naują požiūrį į meną New statistinio meno filosofiją. Tai nėra vien teorinis konstruktas, bet bandymas suvokti, kaip menas funkcionuoja pasaulyje, kuriame reikšmės kuriamos ne tik individualiai, bet ir sistemiškai, per pasikartojimus, sklaidą ir duomenų sąveiką. Ši knyga nagrinėja, kaip menas transformuojasi iš unikalios kūrybinės išraiškos į reiškinį, kuris egzistuoja platesniame informaciniame lauke. Čia svarbus tampa ne tik pats kūrinys, bet ir jo santykis su auditorija, jo sklaida, interpretacijų kiekis bei vieta bendroje kultūrinėje struktūroje. Keliami esminiai klausimai: ar menas dar gali būti suvokiamas kaip individualus aktas? Kokią reikšmę turi originalumas statistinių pasikartojimų eroje? Ir kaip keičiasi kūrėjo vaidmuo, kai kūryba tampa neatsiejama nuo sisteminių procesų? Ši knyga kviečia skaitytoją ne tik susipažinti su nauja filosofine kryptimi, bet ir permąstyti patį meno suvokimą – kaip dinamišką, kintantį ir vis labiau su duomenų logika susijusį reiškinį.
Kalba: lietuvių
ISBN 978-609-8349-62-7
Tomas Lagūnavičius ir New Parcitatyvinio meno filosofija
Tomas Lagūnavičius – šiuolaikinės lietuvių minties kūrėjas, kurio darbai jungia filosofiją, meną ir kultūrinę refleksiją į vientisą, gyvą pasaulėžiūros sistemą. Jo plėtojama Naujoji parcitatyvinio meno filosofija kviečia permąstyti ne tik meno vaidmenį, bet ir patį žmogaus santykį su tikrove, kūryba bei savimi. Ši filosofija atsiranda kaip atsakas į fragmentuotą, informacijos pertekliumi pasižyminčią šiuolaikinę kultūrą. Parcitatyvumas čia suvokiamas ne vien kaip estetinis principas, bet kaip būties būdas – gebėjimas jungti išskaidytas patirtis į prasmingą visumą, kurioje svarbi ne tik forma, bet ir vidinis išgyvenimas, sąmoningumas bei kūrybinė atsakomybė. Lagūnavičiaus mąstyme menas neapsiriboja tradicinėmis disciplinomis. Jis tampa universalia kalba, leidžiančia žmogui tyrinėti save ir pasaulį, peržengti nusistovėjusias ribas ir kurti naujas prasmių struktūras. Naujoji parcitatyvinio meno filosofija siūlo žvelgti į kūrybą kaip į procesą, kuriame susilieja intelektas, intuicija ir patirtis, o kiekvienas individas tampa aktyviu šio proceso dalyviu. Ši knyga – tai kvietimas leistis į intelektinę ir kūrybinę kelionę, kurioje skaitytojas ne tik susipažins su nauja filosofine sistema, bet ir bus skatinamas permąstyti savo paties santykį su menu, kultūra ir kasdienybe. Tai bandymas ne tik apibrėžti naują meno filosofijos kryptį, bet ir įkvėpti gyvą dialogą tarp kūrėjo, kūrinio ir suvokėjo. Naujoji parcitatyvinio meno filosofija nėra uždara teorija – tai atvira, nuolat besivystanti mąstymo erdvė, kviečianti kiekvieną prisidėti prie jos kūrimo.
Kalba: lietuvių
ISBN 978-609-8349-61-0
Tomas Lagūnavičius - meno, filosofijos ir new hibridinio meno pradininkas
Šiuolaikinio pasaulio kultūrinėje ir intelektinėje erdvėje vis dažniau susiduriame su reiškiniais, kurie nebetelpa į tradicines disciplinas. Menas persipina su filosofija, technologijos keičia kūrybos prigimtį, o žmogaus santykis su realybe tampa vis sudėtingesnis ir daugiasluoksnis. Šiame kontekste iškyla naujos mąstymo kryptys, siekiančios ne tik apjungti skirtingas sritis, bet ir sukurti naują, vientisą kūrybinę bei pažinimo sistemą. Tomas Lagūnavičius – viena iš tokių krypčių formuojančių asmenybių. Jo veikla aprėpia meną, filosofiją ir vadinamąjį „new hibridinį meną“ – konceptą, kuris peržengia įprastas kūrybos ribas ir siūlo naują požiūrį į kūrėjo, kūrinio ir žiūrovo santykį. Lagūnavičiaus idėjos grindžiamos jungties principu: skirtingų disciplinų, patirčių ir mąstymo būdų sinteze, kuri leidžia atsirasti naujoms prasmėms. Ši knyga siekia ne tik pristatyti Tomo Lagūnavičiaus kūrybą ir idėjas, bet ir atskleisti platesnį kontekstą, kuriame gimsta hibridinis menas. Analizuojami pagrindiniai jo filosofiniai principai, kūrybinės praktikos bei jų reikšmė šiuolaikinei kultūrai. Taip pat keliami klausimai apie meno ateitį, kūrėjo vaidmenį ir ribas tarp skirtingų pažinimo formų. Svarbu pažymėti, kad ši knyga nėra vien tik apie vieną kūrėją. Tai – bandymas suprasti platesnį virsmą, vykstantį šiuolaikiniame mąstyme. T. Lagūnavičius čia tampa ne tik tyrimo objektu, bet ir atspirties tašku diskusijai apie tai, kas yra menas šiandien ir kuo jis gali tapti rytoj.
Kalba: lietuvių
ISBN 978-609-8349-59-7
POST-SKAITMENINIO REALIZMO FILOSOFIJA:
Tomo Lagūnavičiaus meno ontologija ir epistemologija
XXI amžiaus pradžia žymi ne tik technologinį proveržį, bet ir giluminį epistemologinį bei ontologinį lūžį, keičiantį pačias mūsų realybės suvokimo sąlygas. Tradicinė meno samprata grindžiama reprezentacija, autoriaus intencija ir materialaus objekto stabilumu – vis akivaizdžiau praranda savo aiškinamąją galią pasaulyje, kuriame vaizdai, duomenys ir algoritmai nebe atspindi tikrovę, o aktyviai ją formuoja. Dar XX amžiaus pabaigoje Vilém Flusser įžvalgiai pastebėjo, kad techniniai vaizdai nebėra pasaulio reprezentacijos – jie tampa jo programavimo įrankiais. Šiandien ši tezė įgyja naują, radikalesnę prasmę: skaitmeniniai ir dirbtinio intelekto generuojami vaizdai funkcionuoja ne kaip antriniai tikrovės atvaizdai, bet kaip pirminės struktūros, organizuojančios socialinę, ekonominę ir pažinimo tvarką. Vaizdas tampa veikiančia jėga – operatyvine matrica, kurioje realybė yra nuolat kuriama, modifikuojama ir perkonstruojama. Šiame kontekste iškyla būtinybė naujai konceptualizuoti tiek realybę, tiek meną, tiek patį pažinimo procesą. Ši knyga siūlo tokią konceptualizaciją apibrėždama post-skaitmeninį realizmą – ne kaip stilistinę kategoriją ar meno kryptį, bet kaip kompleksinę filosofinę paradigmą, apimančią estetinę epistemologiją ir technologinės būties teoriją. Post skaitmeninis realizmas remiasi prielaida, kad realybė nebeegzistuoja kaip autonomiškas, nuo medijų nepriklausomas pagrindas. Priešingai – ji atsiranda kaip hibridinių žmogaus ir technologijos sistemų produktas, kaip nuolatinis generatyvinis procesas. Šią transformaciją iš dalies numatė ir Jean Baudrillard, kalbėjęs apie simuliakrų dominavimą ir hiperrealybės įsigalėjimą. Tačiau jei Baudrillard analizė daugiausia akcentavo ženklų autonomiją ir realybės nykimą, post-skaitmeninis realizmas žengia dar toliau: jis tiria ne tik simuliaciją, bet ir algoritminę realybės gamybą. Šioje naujoje ontologinėje situacijoje dirbtinis intelektas nebėra vien instrumentas – jis tampa aktyviu agentu, dalyvaujančiu būties kūrime. Svarbi teorinė atrama šiai paradigmai yra ir Gilles Deleuze tapsmo ontologija, teigianti, kad būtis nėra statiška ar esminė, bet nuolat kintanti, besiformuojanti. Ši perspektyva leidžia generatyvinį meną suvokti kaip nuolatinį formų atsiradimo procesą be originalo, be centro ir be galutinės būsenos. Dirbtinio intelekto generuojami vaizdai šioje šviesoje tampa ne kopijomis, o įvykiais – tapsmo momentais, kuriuose realybė yra kuriama iš naujo. Būtent šioje teorinėje sankirtoje atsiranda pagrindinis šios knygos tyrimo objektas menininko ir teoretiko Tomas Lagūnavičius kūryba. Šiame tyrime T. Lagūnavičius nėra nagrinėjamas kaip biografinė figūra ar individualus kūrėjas tradicine prasme. Jo kūryba traktuojama kaip diskursyvinis mazgas, kuriame susikerta generatyvinis menas, teatro praktika, dirbtinio intelekto estetika ir posthumanistinė teorija. Tai erdvė, kurioje ne tik reflektuojama naujoji realybė, bet ir praktiškai išbandomi jos kūrimo mechanizmai. Ši knyga kelia tris esminius klausimų blokus, kurie apibrėžia post-skaitmeninio realizmo filosofinę problematiką. Pirmiausia, ontologinis klausimas: kas yra realybė, kai ją generuoja algoritmai? Antra, epistemologinis klausimas: kaip pažįstame pasaulį, kai mūsų patirtis yra neišvengiamai medijuojama skaitmeninių filtrų ir duomenų struktūrų? Ir trečia, estetinis klausimas: kas yra menas, kai kūryba tampa žmogaus ir mašinos bendradarbiavimo rezultatu, o pats kūrinys – ne objektas, bet procesas? Siekiant atsakyti į šiuos klausimus, knygoje taikoma interdisciplininė metodologija, jungianti filosofinę analizę, vizualinių studijų prieigas, medijų teoriją, meno praktikos tyrimus ir diskursyvinę hermeneutiką. Ypatingas dėmesys skiriamas ne tik meno kūriniams, bet ir jų generavimo sistemoms – algoritmams, duomenų struktūroms ir technologinėms infrastruktūroms, kurios tampa neatskiriama estetinės patirties dalimi. Pagrindinė šios monografijos hipotezė teigia, kad Tomo Lagūnavičiaus kūryba formuoja post skaitmeninio realizmo paradigmą, kurioje menas tampa ne tik realybės refleksija, bet ir jos gamybos mechanizmu. Tai reiškia radikalų poslinkį: menas nebe atspindi pasaulį – jis jį konstruoja. Menininkas šioje situacijoje tampa ne tiek kūrėju, kiek sistemos operatoriumi, dirbančiu su procesais, kurie generuoja ontologinę tikrovę. Todėl post-skaitmeninis realizmas šiame darbe suvokiamas ne kaip siaura teorinė pozicija, bet kaip bandymas aprašyti naują būties režimą, kuriame realybė yra programiškai generuojama, subjektas praranda savo išskirtinę poziciją, o menas tampa viena iš pagrindinių ontologinės gamybos formų. T. Lagūnavičiaus kūryba šioje perspektyvoje iškyla kaip eksperimentinė laboratorija – vieta, kurioje testuojamos naujos realybės formos ir permąstomos pačios meno, technologijos ir žmogaus santykio ribos. Ši knyga kviečia ne tik analizuoti šiuos procesus, bet ir permąstyti mūsų pačių vietą pasaulyje, kuriame tikrovė nebėra duotybė, o nuolat generuojamas, algoritmiškai struktūruojamas tapsmas.
Kalba: lietuvių
ISBN 978-609-8349-67-2
Postsąmoningumas: anapus tradicinio sąmoningumo
Ši knyga gimsta iš nepasitenkinimo paprastais atsakymais. Sąmonė ilgą laiką buvo laikoma ne tik žmogaus patirties centru, bet ir galutine riba – vieta, kur baigiasi klausimai ir prasideda prasmė. Tačiau kuo daugiau apie ją sužinome, tuo labiau aiškėja, kad ši riba yra ne tokia tvirta, kaip manyta. Sąmonė ne tiek užbaigia pažinimą, kiek jį struktūruoja – o tai reiškia, kad ji pati gali būti peržengiama. Postsąmoningumas šiame kontekste nėra nei utopinė vizija, nei technologinis determinizmas. Tai bandymas mąstyti už įprastų ribų, kuriose sąmonė suvokiama kaip uždara sistema. Vietoje to siūloma ją laikyti procesu – dinamišku, kintančiu, priklausomu nuo kūno, aplinkos, kultūros ir vis labiau – nuo technologinių išplėtimų. Jei sąmonė yra procesas, tuomet ji gali transformuotis, išsiplėsti ar net išsiskaidyti į formas, kurios šiandien dar neturi aiškių pavadinimų. Šiame darbe postsąmoningumas apibrėžiamas kaip būsena ar veikiau būsenų spektras, kuriame tradicinės subjektyvumo ribos tampa nebeesminės. Tai nereiškia „daugiau sąmonės“ ar „aukštesnio suvokimo“. Priešingai – tai gali reikšti ir sąmonės decentralizaciją, jos išskaidymą tarp skirtingų sistemų: biologinių ir dirbtinių, individualių ir kolektyvinių. Tokiu požiūriu „aš“ tampa ne centru, o sankirta. Technologinė raida čia nėra atsitiktinis fonas. Dirbtinis intelektas, neurotechnologijos, smegenų ir kompiuterio sąsajos – visa tai ne tik plečia žmogaus galimybes, bet ir keičia patį klausimą apie tai, kas patiria, kas suvokia ir kas sprendžia. Jei pažinimas gali būti paskirstytas tarp žmogaus ir mašinos, jei sprendimai gimsta hibridinėse sistemose, tuomet sąmonė praranda savo išskirtinę poziciją kaip vienintelė patirties ašis. Tačiau ši knyga nėra vien apie ateitį. Ji taip pat yra apie dabarties ribotumą. Apie tai, kaip mūsų kalba, sąvokos ir net intuicijos yra suformuotos taip, kad palaikytų sąmonės kaip centro idėją. Postsąmoningumas reikalauja ne tik naujų teorijų, bet ir tam tikro epistemologinio nuolankumo – gebėjimo pripažinti, kad mūsų dabartiniai mąstymo įrankiai gali būti nepakankami tam, ką bandome aprašyti. „Sąmonė ilgą laiką buvo laikoma paskutine tvirtove – tačiau galbūt tai tik pereinamoji būsena.“ Šis teiginys nėra kvietimas atsisakyti sąmonės ar ją nuvertinti. Priešingai – tai kvietimas ją pergalvoti. Jei sąmonė yra tik vienas iš galimų pažinimo organizavimo būdų, tuomet atsiveria klausimas: kokie yra kiti? „Tai, ką laikome savimi, gali būti tik siaura išpjova iš daug platesnio proceso.“ Ši knyga nesiekia pateikti galutinių atsakymų. Ji veikiau siekia destabilizuoti pernelyg patogius įsitikinimus ir atverti erdvę mąstymui, kuris dar neturi nusistovėjusių formų. Postsąmoningumas čia yra ne tik tyrimo objektas, bet ir metodas – būdas mąstyti apie tai, kas dar tik formuojasi. Galbūt svarbiausias šios knygos klausimas nėra „kas yra sąmonė?“, o „kas ateina po jos?“
Kalba: lietuvių
ISBN 978-609-8349-68-9
POST POST
Skaitmeninio meno filosofija ir praktika
Skaitmeninis menas šiandien yra ne tik technologinės pažangos rezultatas, bet ir nauja mąstymo, kūrybos bei suvokimo forma. Jis peržengia tradicinių meno ribas, jungdamas estetiką su algoritmais, kūrybiškumą su kodu, o menininko intuiciją – su skaitmeninių sistemų logika. Ši meno sritis nuolat kinta, reaguodama į sparčiai besivystančias technologijas, todėl jos filosofija ir praktika tampa neatsiejamos nuo platesnių kultūrinių, socialinių ir net etinių klausimų. Ši knyga siekia atskleisti skaitmeninio meno daugialypumą: nuo teorinių jo pagrindų iki praktinių kūrimo metodų. Pirmojoje dalyje nagrinėjama, kaip keičiasi meno samprata skaitmeniniame amžiuje – kas yra originalumas, autorystė ir kūrinio vertė, kai kūryba gali būti generuojama algoritmų ar dirbtinio intelekto. Antrojoje dalyje dėmesys skiriamas praktikai įrankiams, technikoms ir procesams, leidžiantiems menininkams realizuoti savo idėjas skaitmeninėje erdvėje. Svarbus šios knygos tikslas – ne tik suteikti žinių, bet ir skatinti kritinį mąstymą. Skaitmeninis menas nėra vien tik nauja medija; tai yra terpė, kurioje persvarstomi tradiciniai meno principai ir kuriamos naujos kūrybos galimybės. Kartu tai kvietimas eksperimentuoti, klysti ir atrasti – nes būtent šiame nuolat besikeičiančiame lauke gimsta inovacijos. Ši knyga skirta tiek pradedantiesiems, tiek pažengusiems kūrėjams, taip pat visiems, kurie domisi meno ir technologijų sankirta. Ji kviečia pažvelgti į skaitmeninį meną ne tik kaip į įrankį, bet kaip į naują mąstymo būdą.
Kalba: lietuvių
ISBN 978-609-8349-58-0
Postpragmatinis menas
Gyvename laikais, kai beveik viskas vertinama pagal naudą. Greitis tapo vertybe, produktyvumas – moraliniu kriterijumi, o efektyvumas – kone universalia kalba. Technologijos optimizuoja mūsų laiką, algoritmai prognozuoja pasirinkimus, o kultūra vis dažniau matuojama dėmesio, pasiekiamumo ir rinkos rodikliais. Mene taip pat ilgą laiką dominavo pragmatinė logika: kūrinys turėjo komunikuoti, reprezentuoti, veikti, parduoti arba bent jau atlikti aiškią funkciją. Tačiau kas nutinka tada, kai žmogus pavargsta būti vien funkcija? Postpragmatinis menas atsiranda kaip atsakas į šį nuovargį. Jis nėra paprastas maištas prieš pragmatizmą, bet veikiau būsena po jo – kultūrinė ir egzistencinė teritorija, kurioje naudingumo kriterijai nebeatrodo pakankami žmogaus patirčiai apibrėžti. Tai menas, kuris klausia ne „kam tai skirta?“, o „ką tai reiškia būti čia, dabar, šiame pasaulyje?“ Jis siekia sugrąžinti kūrybai autonomiją, netikrumą, jautrumą ir galimybę egzistuoti be tiesioginio pateisinimo. Postpragmatinis menas nebijo prieštaravimų. Jis gali būti konceptualus ir emocionalus tuo pačiu metu. Technologinis, bet intuityvus. Kritiškas visuomenei, tačiau kartu labai asmeniškas. Jame susilieja filosofija, skaitmeninės medijos, socialinė kritika, performatyvumas, virtualios realybės, dirbtinio intelekto estetikos ir individualios vidinės būsenos. Šis menas egzistuoja tarp tikrovės ir simuliacijos, tarp žmogaus ir algoritmo, tarp patirties ir jos reprezentacijos. Svarbi postpragmatinio meno tema – tikrovės transformacija. Skaitmeniniame amžiuje žmogus nuolat gyvena tarp fizinio ir virtualaus pasaulių, tarp autentiško išgyvenimo ir jo imitacijos. Todėl menas pradeda tyrinėti ne tik pačią realybę, bet ir jos konstrukcijas: kaip kuriami identitetai, kaip formuojamos emocijos, kaip ekonomika veikia mūsų jausmus, dėmesį ir net vaizduotę. Emocijos tampa kapitalu, informacija – triukšmu, o prasmė – vis sunkiau apčiuopiama. Šiame kontekste postpragmatinis menas dažnai atsisako aiškaus paaiškinimo. Jis nebūtinai siekia būti „suprastas“ tradicine prasme. Vietoje to jis kviečia būti patirtas. Procesas tampa svarbesnis už rezultatą, būsena – už išvadą, jautrumas – už kontrolę. Kūrinys gali būti fragmentiškas, nebaigtas, efemeriškas ar net prieštaringas, nes būtent tokia šiandien tampa ir žmogaus sąmonė. Tai nėra meno kryptis su griežtais stilistiniais rėmais ar manifestu. Postpragmatinis menas veikiau yra laikysena – būdas kurti ir mąstyti po epochos, kuri viską vertino pagal funkciją. Jis kviečia permąstyti vertę pasaulyje, kuriame vertė pernelyg ilgai buvo tapatinama su nauda. Ir galbūt svarbiausias jo klausimas yra ne apie meną, o apie žmogų: kas lieka iš mūsų, kai nustojame būti vien produktyvūs? Ši knyga yra bandymas apmąstyti šią naują kūrybos teritoriją – jos idėjas, formas, įtampas ir galimybes. Tai kvietimas ne tik analizuoti postpragmatinį meną, bet ir patirti jį kaip jautrumo būseną, kaip atsivėrimą neapibrėžtumui, kaip bandymą susigrąžinti žmogiškąją vaizduotę pasaulyje, kuris vis dažniau reikalauja tik efektyvumo.
Kalba: lietuvių
ISBN 978-609-8349-78-8
POST-POST SISTEMINIS MENAS: TOMO LAGŪNAVIČIAUS FILOSOFIJA IR PRAKTIKA
Šiuolaikinis menas nuolat balansuoja tarp struktūros ir chaoso, tarp sistemos ir jos griovimo. Po ilgų modernizmo ir postmodernizmo etapų, kuriuose buvo tiek kuriamos, tiek ardomos reikšmių sistemos, iškyla poreikis naujam santykiui su pačia sistema. Būtent šiame kontekste atsiranda post-post sisteminio meno samprata – kaip bandymas ne tik reflektuoti sistemas, bet ir sąmoningai jas kurti, transformuoti bei peržengti. Ši knyga skirta Tomas Lagūnavičius filosofijai ir praktikai analizuoti. Jo kūryba išsiskiria siekiu sujungti teoriją ir veiksmą, mąstymą ir patyrimą, individualią sąmonę ir kolektyvines struktūras. T. Lagūnavičiaus darbuose sistema nėra statiškas modelis – tai gyvas, nuolat kintantis procesas, kuriame dalyvauja tiek kūrėjas, tiek žiūrovas. Post-post sisteminis menas, kaip jis plėtojamas šio autoriaus darbuose, peržengia postmodernizmą būdingą ironiją ir fragmentaciją. Vietoje to siūloma nauja kryptis konstruktyvi, bet kartu refleksyvi kūryba, kurioje sistema tampa ne apribojimu, o galimybe. Tai menas, kuris ne tik analizuoja tikrovę, bet ir aktyviai ją modeliuoja. Knygoje bus nagrinėjami pagrindiniai T. Lagūnavičiaus teoriniai principai, jų raiška įvairiose medijose bei praktiniai metodai, leidžiantys menininkui veikti kaip sistemų kūrėjui. Taip pat bus siekiama parodyti, kaip ši filosofija gali būti taikoma ne tik mene, bet ir platesniame kultūriniame bei socialiniame kontekste. Šis tekstas skirtas tiek menininkams, tiek tyrėjams, tiek visiems, kurie domisi naujomis mąstymo formomis ir kūrybos strategijomis. Post-post sisteminis menas kviečia ne tik stebėti, bet ir dalyvauti – kurti sistemas, kurios kuria mus pačius.
Kalba: lietuvių
ISBN 978-609-8349-66-5
Post post Media teatro stiliaus filosofija: Tomo Lagūnavičiaus teorijos ir praktikos
Postpost medijų teatro stiliaus filosofija kyla iš poreikio peržengti tradicines teatro, medijų ir jų sąveikos ribas. Ši kryptis ne tik reflektuoja postmodernizmo išskaidytą tikrovę, bet ir siekia ją rekonstruoti naujais, daugiasluoksniais būdais, kuriuose žiūrovas tampa ne pasyviu stebėtoju, o aktyviu reikšmės kūrėju. Postpost medijų teatras atsiranda kaip atsakas į informacijos pertekliaus, virtualumo ir nuolatinės reprezentacijų kaitos epochą, kurioje tikrovė nebeatrandama – ji kuriama. Tomo Lagūnavičiaus teorija ir praktika šioje knygoje siūlo nuoseklų ir kartu provokuojantį požiūrį į teatrą kaip į gyvą, kintančią sistemą, kurioje susilieja technologijos, kūnas, erdvė ir sąmonė. Autorius analizuoja, kaip medijos ne tik papildo teatrinę raišką, bet ir iš esmės transformuoja pačią teatro ontologiją. Postpost medijų teatro kontekste scena tampa nebe fizine vieta, o dinamišku tinklu, kuriame veikia įvairūs realybės sluoksniai. Ši knyga skirta ne tik teatro praktikams ar teoretikams, bet ir visiems, kurie domisi šiuolaikinės kultūros virsmais. Joje keliami klausimai apie autentiškumą, patirtį, identitetą ir kūrybos ribas skatina permąstyti nusistovėjusias meno formas. Postpost medijų teatro filosofija kviečia ne ieškoti galutinių atsakymų, o nuolat kurti naujus klausimus – nes būtent juose gimsta gyvasis teatras.
Kalba: lietuvių
ISBN 978-609-8349-71-9
POSTLIBERALIOS DEMOKRATIJOS FILOSOFIJA
XX a. pabaigoje vyravusi tezė apie liberalios demokratijos triumfą, kurią išgarsino Francis Fukuyama veikale The End of History and the Last Man, skelbė, kad liberalioji demokratija yra galutinis politinės evoliucijos etapas. Po Šaltojo karo žlugus alternatyvioms ideologinėms sistemoms, atrodė, jog rinkos ekonomika, žmogaus teisės ir parlamentinė demokratija tapo universaliu civilizaciniu modeliu, neturinčiu rimtų konkurentų. Liberalioji tvarka buvo suvokiama ne tik kaip efektyviausia politinė sistema, bet ir kaip normatyvinis horizontas, į kurį neišvengiamai juda modernios visuomenės. Tačiau XXI a. pradžioje ši tezė vis dažniau kvestionuojama. Globalizacijos sukelta ekonominė nelygybė, viduriniosios klasės silpnėjimas, politinė poliarizacija, technologinių korporacijų galios augimas, migracijos krizės, populizmo iškilimas ir demokratinių institucijų erozija paskatino naują intelektinę ir politinę refleksiją apie liberalizmo ribas. Daugelis autorių pradėjo kelti klausimą, ar liberalioji demokratija iš tiesų pajėgi užtikrinti socialinį solidarumą, politinį stabilumą ir bendrojo gėrio viziją. Šiame kontekste formuojasi postliberalizmo idėja. Postliberalizmas nėra vientisa ideologija ar nuosekli politinė doktrina. Tai veikiau platus filosofinių, politinių ir kultūrinių kritikų laukas, vienijamas siekio peržengti klasikinio liberalizmo prielaidas. Postliberalioji mintis kritikuoja pernelyg individualistinę žmogaus sampratą, rinkos autonomizavimą, neutralios valstybės idealą bei politikos redukavimą į procedūrinį valdymą. Postliberalioje paradigmoje iš naujo keliami fundamentalūs politinės filosofijos klausimai: koks yra individo ir bendruomenės santykis; kokios yra valstybės atsakomybės ribos ekonominiame ir socialiniame gyvenime; kuo grindžiama demokratinės valdžios legitimacija; kas šiandien gali būti laikomas politiniu subjektu; kaip suderinti laisvę, solidarumą ir kolektyvinę tapatybę. Skirtingos postliberalizmo kryptys į šiuos klausimus atsako nevienodai. Vieni autoriai akcentuoja bendruomeniškumo ir pilietinės dorybės svarbą, kiti – ekonominio suvereniteto atkūrimą, kultūrinės tapatybės apsaugą ar demokratijos revitalizaciją. Nepaisant skirtumų, daugumą jų vienija įsitikinimas, kad liberalizmo pažadas apie neutralų, racionalų ir universaliai priimtiną politinį pasaulį susiduria su gilėjančia legitimacijos krize. Ši knyga siekia filosofiškai analizuoti postliberalios demokratijos prielaidas, vidines įtampas ir galimas politines formas. Joje postliberalizmas nagrinėjamas ne kaip vienadienė politinė reakcija, bet kaip platesnis civilizacinis poslinkis, kylantis iš modernios liberalios tvarkos transformacijų. Knygos tikslas – parodyti, kad postliberalioji paradigma nėra vien liberalizmo neigimas; ji taip pat yra bandymas permąstyti demokratiją po liberalizmo hegemonijos epochos.
Kalba: lietuvių
ISBN 978-609-8349-80-1
Postklasikinės edukologijos modeliavimas: edukologinių sistemų teorinė ir empirinė analizė
XXI amžiaus švietimo sistema išgyvena esminį virsmą, kurį lemia ne tik technologinė pažanga ar globalizacijos procesai, bet ir gilėjantis supratimas apie patį žmogų kaip besimokančią būtybę. Tradicinės edukologinės paradigmos, ilgą laiką grindusios ugdymą žinių perdavimo logika, šiandien vis dažniau nebeatitinka nei besikeičiančių visuomenės poreikių, nei individualių mokymosi trajektorijų įvairovės. Mokymasis nebėra suvokiamas kaip linijinis ir vienmatis procesas – jis tampa daugiabriauniu, dinamišku ir kontekstualiu reiškiniu, apimančiu pažinimo, emocinius, socialinius ir neurobiologinius aspektus. Šiame kontekste ryškėja būtinybė peržengti klasikinės edukologijos ribas ir kurti naujus teorinius modelius, gebančius paaiškinti bei prognozuoti sudėtingas ugdymo sistemas. Postklasikinė edukologija atsiranda kaip atsakas į šį poreikį – ji siekia integruoti skirtingų mokslo sričių įžvalgas ir kurti holistinį požiūrį į mokymąsi kaip biopsichosocialinį procesą. Tokia prieiga leidžia ne tik giliau suprasti mokymosi mechanizmus, bet ir kurti efektyvesnes, lankstesnes bei individualizuotas ugdymo strategijas. Šioje knygoje analizuojamas postklasikinės edukologijos modeliavimas kaip teorinė ir empirinė tyrimų kryptis, orientuota į edukologinių sistemų kompleksinį pažinimą. Dėmesys skiriamas ne tik teorinių konstrukcijų plėtrai, bet ir jų praktiniam taikymui, siekiant kurti inovatyvias ugdymo praktikas, atitinkančias šiuolaikinio žmogaus poreikius. Svarbi vieta skiriama ir šiuolaikinių edukologinių idėjų plėtojimui Lietuvos kontekste. Analizuojamos alternatyvios ugdymo sistemos, kurios orientuojasi į mokymosi individualizavimą, sąmoningumo ugdymą bei neuropsichologinių principų integraciją. Tokios kryptys leidžia permąstyti ne tik mokymo turinį ir metodus, bet ir patį ugdymo tikslą ugdyti savarankišką, reflektuojantį ir nuolat besimokantį žmogų. Ši knyga skirta tiek edukologijos tyrėjams, tiek praktikams, siekiantiems giliau suprasti švietimo transformacijas ir aktyviai prisidėti prie naujos, postklasikinės ugdymo paradigmos kūrimo.
Kalba: lietuvių
ISBN 978-609-8349-43-6
POSTINTELEKTUALINIO REALIZMO FILOSOFIJA TOMO LAGŪNAVIČIAUS MĄSTYMO IR MENO ONTOLOGIJA
XXI amžiaus pradžia ženklina ne tik technologinį ar socialinį virsmą, bet ir giluminę žmogaus santykio su realybe transformaciją. Globalizacija, skaitmeninės komunikacijos plėtra, dirbtinio intelekto sistemos, informacijos perteklius ir nuolatinis simbolinių struktūrų persitvarkymas iš esmės keičia tai, kaip žmogus suvokia pasaulį, save ir pažinimo galimybes. Klasikinės filosofinės paradigmos – racionalizmas, empirizmas, pozityvizmas ar net postmodernizmas vis dažniau susiduria su ribomis, kai bandoma paaiškinti šiuolaikinę fragmentuotą sąmonę, emocinį mąstymą ir postfaktinę kultūrą. Šiame kontekste iškyla poreikis naujoms teorinėms sistemoms, kurios gebėtų apmąstyti realybę ne tik kaip loginę ar mokslinę struktūrą, bet ir kaip psichologinę, estetinę, simbolinę bei egzistencinę patirtį. Viena iš tokių krypčių gali būti įvardijama kaip postintelektualinis realizmas – hipotetinė, tačiau konceptualiai rekonstruojama filosofinė paradigma, kylanti iš Tomo Lagūnavičiaus kūrybos, tekstų, meninių praktikų ir viešojo diskurso. Tomas Lagūnavičius Lietuvos intelektinėje erdvėje pasirodo kaip išskirtinai tarpdisciplininė figūra. Jo veikla jungia filosofiją, psichologiją, meną, kultūrinę kritiką ir performatyvų mąstymą. Skirtingai nei tradiciniai akademiniai autoriai, jis nesiekia sukurti uždaros teorinės sistemos. Jo tekstai dažnai fragmentiški, provokuojantys, paradoksalūs, balansuoja tarp konceptualaus diskurso ir meninės intuicijos. Tačiau būtent ši fragmentacija leidžia rekonstruoti savitą filosofinę kryptį, kurios pagrindas – intelekto hegemonijos kritika ir alternatyvių pažinimo formų paieška. Postintelektualinis realizmas šiame darbe suprantamas ne kaip klasikinė filosofinė mokykla, o kaip metodologinė ir ontologinė pozicija, teigianti, kad realybė egzistuoja nepriklausomai nuo žmogaus sąmonės, tačiau jos pažinimas nebegali būti grindžiamas vien racionaliu intelektu. Šioje paradigmoje svarbią vietą užima intuicija, emocinis suvokimas, estetinė patirtis, psichologiniai impulsai ir meninė praktika. Menas čia tampa ne iliustracija filosofijai, bet savarankiška epistemologine sistema – būdu pažinti tai, ko neįmanoma pilnai išreikšti konceptualia kalba. Šios knygos aktualumą lemia keli esminiai aspektai.
Kalba: lietuvių
ISBN 978-609-8349-69-6
Postgeneratyvinis menas: Tomo Lagūnavičiaus koncepcija ir filosofija
Šiuolaikinio meno ir filosofijos lauke vis dažniau keliami klausimai apie kūrinio vertę, prasmę ir jo santykį su technologijomis. Tomas Lagūnavičius savo koncepcijoje „postgeneratyvinis menas“ analizuoja, kaip dirbtinio intelekto sukelta vaizdų perprodukcija keičia meno suvokimą ir vertinimą. Šiame kontekste tradiciniai estetiniai kriterijai praranda svarbą, o dėmesys krypsta į kitus veiksnius – kūrinio kainą, kontekstą ir socialines aplinkybes. Postgeneratyvinis menas gali būti suprantamas kaip atsakas į postmodernizmo ir postkonceptualizmo idėjas, siekiantis permąstyti kūrybos procesą naujoje technologinėje realybėje. Šio darbo tikslas – išanalizuoti T. Lagūnavičiaus postgeneratyvinio meno koncepciją ir atskleisti jos filosofinius pagrindus. Taip pat bus aptariama, kaip ši teorija interpretuoja šiuolaikinio meno vertę bei menininko vaidmenį visuomenėje. Galiausiai siekiama įvertinti šios koncepcijos aktualumą šiuolaikinėje kultūroje.
Kalba: lietuvių
ISBN 978-609-8349-47-4
Postgeneratyvinis menas: filosofinės ir kritinės perspektyvos
Meno istorija visuomet buvo glaudžiai susijusi su technologijų vystymusi. Nuo Renesanso laikų, kai Leonardo da Vinci eksperimentavo su optiniais ir mechaniniais įrankiais, iki šiuolaikinių skaitmeninių platformų, menas nuolat atspindi savo laikotarpio technologines galimybes. Tačiau postgeneratyvinis menas žymi kokybinę permainą: kūrinys nebėra vien autoriaus ekspresija, bet algoritmų, atsitiktinių parametrų ir žiūrovo sąveikos rezultatas. Ši knyga siekia atsakyti į klausimą: ką reiškia kurti ir patirti meną po algoritmų eroje? Atsižvelgiant į posthumanistinę filosofiją, nagrinėsime autoriaus nebuvimą, kūrinio autonomiją ir etines dilemas, kylančias dėl technologijų dalyvavimo kūrybos procese. Kaip teigia Grau (2003), „meno prigimtis visada buvo perrašoma technologijos; postgeneratyvinis menas tik ryškina šią dinamiką“. Postgeneratyvinio meno fenomenas kyla iš generatyvinio meno tradicijos, kuri dar XX a. viduryje integravo kompiuterinę logiką į kūrybą. Skirtingai nuo tradicinio generatyvinio meno, postgeneratyvinis menas nebūtinai reikalauja žmogaus priežiūros: kūrybos procesas gali vykti autonomiškai, leidžiant algoritmams patiems generuoti, transformuoti ir interpretuoti meninę medžiagą. Šiuolaikinė menotyra ir filosofija nagrinėja šį procesą keliais aspektais: Autoriaus transformacija – žmogus nebėra vienintelis kūrinio subjektas. Kūrinio autonomija – algoritmai tampa kūrybos agentais, galinčiais generuoti unikalius rezultatus nepriklausomai nuo žmogaus įsikišimo. Žiūrovo dalyvavimas – menas tampa interaktyvus, o patirtis priklauso nuo žiūrovo sąveikos su kūriniu. Kaip rašo Deleuze (1992), „generatyvinis menas atveria duris į pasaulį, kuriame kūryba nėra vien individo prerogatyva, bet kompleksinės sistemos rezultatas“. Ši knyga jungia filosofinę refleksiją, meno teoriją ir technologijų analizę, siekdama parodyti, kaip postgeneratyvinis menas perrašo sąvokas apie kūrėją, kūrinį ir žiūrovą, atverdamas naujas galimybes suprasti kūrybos, estetikos ir interaktyvumo transformacijas.
Kalba: lietuvių
ISBN 978-609-8349-63-4
POST POST NEW
Media meno stilius
Post–post–new media menas žymi etapą, kuriame skaitmeninės technologijos nebėra naujovė ar eksperimentinė terpė – jos tampa savaime suprantama kūrybos aplinka. Jei „new media“ menas kadaise tyrinėjo technologijų galimybes, o „post–new media“ reflektavo jų poveikį kultūrai, tai šiandieninis etapas peržengia šias ribas: technologija čia nebe tema, o fonas, neatsiejamas nuo kasdienybės, tapatybės ir kūrybinės raiškos. Šis meno stilius jungia fizinį ir virtualų pasaulius, maišo analogines ir skaitmenines praktikas, o svarbiausia – kelia klausimus apie realybės, autentiškumo ir žmogaus vaidmenį algoritmų bei dirbtinio intelekto eroje. Post–post–new media kūrėjai nebesiekia apibrėžti technologijos – jie ją naudoja intuityviai, kritiškai ir dažnai nepastebimai, kurdami darbus, kurie egzistuoja tarp platformų, formatų ir patirčių. Tai menas, gimstantis pertekliaus, nuolatinio ryšio ir informacijos srauto laikais. Jis ne tik atspindi šiuolaikinę visuomenę, bet ir ją formuoja, kviesdamas žiūrovą tapti ne pasyviu stebėtoju, o aktyviu dalyviu.
Kalba: lietuvių
ISBN 978-609-8349-57-3
POST‑POST ALGORITMINĖS ESTETIKOS FILOSOFIJA: Tomo Lagūnavičiaus meno teorijos kontūrai
Ši knyga nagrinėja post-post algoritminės estetikos lauką kaip besiformuojančią meno teorijos ir praktikos kryptį, kurioje tradiciniai estetikos, autoriaus ir medijos apibrėžimai yra nuolat perkonfigūruojami. Tomo Lagūnavičiaus meno teorijos kontūrai čia pristatomi ne kaip uždara sistema, bet kaip atvira mąstymo struktūra, reflektuojanti šiuolaikinės skaitmeninės kultūros, dirbtinio intelekto ir algoritminių procesų įtaką kūrybai. Post-post būklė šiame kontekste reiškia ne tiesiog modernizmo ar postmodernizmo tąsą, bet radikalų perėjimą į situaciją, kurioje estetika tampa skaičiavimo, duomenų ir sąveikos rezultatu. Menas vis dažniau atsiranda ne kaip individualios intencijos išraiška, o kaip emergentinis procesas, kylantis iš sistemų, tinklų ir žmogaus bei ne-žmogiškų agentų bendradarbiavimo. T. Lagūnavičiaus teoriniai kontūrai leidžia į šiuos procesus žvelgti kaip į naują estetinės patirties paradigmą, kurioje svarbia tampa ne objektas, o procesualumas; ne forma, o generatyvinė logika; ne vaizdas, o jo atsiradimo sąlygos. Tokiu būdu algoritminė estetika čia suvokiama kaip nuolatinė kaita, kurioje meno kūrinys yra ne galutinis rezultatas, o laikinai stabilizuota sistemos būsena. Šios knygos tikslas – ne apibrėžti galutines sąvokas, bet atverti erdvę mąstymui apie tai, kaip algoritmai, dirbtinis intelektas ir skaitmeninės struktūros keičia pačią estetikos sampratą. Tai bandymas aprašyti nebaigtą, nuolat kintantį lauką, kuriame menas tampa tiek technologine, tiek filosofine problema. Post-post algoritminė estetika čia suprantama kaip būsena, kurioje ribos tarp kūrėjo, sistemos ir žiūrovo tampa porėtos, o pati kūryba – paskirstyta, daugiasluoksnė ir nuolat perrašoma. Ši knyga kviečia į šį procesą žvelgti ne kaip į grėsmę tradicinei estetikai, bet kaip į jos transformacijos galimybę.
Kalba: lietuvių
ISBN 978-609-8349-65-8
New Tikimybinio meno filosofija: Tomas Lagūnavičius kaip paradigmos kūrėjas
Ši knyga gimsta iš poreikio permąstyti meno prigimtį pasaulyje, kuriame tikrumas vis dažniau išslysta iš rankų, o galimybės ima konkuruoti su faktais. „Tikimybinio meno filosofija“ – tai bandymas sukurti naują žvilgsnio kampą į kūrybą, kurioje svarbiausia tampa ne galutinė forma, bet potencialas, ne baigtinumas, bet nuolatinė kaita. Tomas Lagūnavičius šiame kontekste iškyla kaip paradigmos kūrėjas – mąstytojas, kuris ne tik reflektuoja meną, bet ir siūlo naują jo suvokimo modelį. Jo idėjos remiasi prielaida, kad menas nebėra statiškas objektas ar aiškiai apibrėžta reikšmė. Priešingai, jis tampa tikimybių lauku, kuriame kiekviena interpretacija yra lygiavertė galimybė, o kūrinys egzistuoja kaip atviras procesas. Ši filosofija kviečia atsisakyti tradicinio determinizmo mene – minties, kad kūrinys turi vieną teisingą prasmę ar uždarą struktūrą. Vietoje to siūloma mąstyti apie meną kaip apie dinamišką sistemą, kurioje svarbų vaidmenį atlieka atsitiktinumas, žiūrovo patirtis ir konteksto kaita. Tokiu būdu menas tampa artimas šiuolaikiniams moksliniams modeliams, ypač tikimybių teorijai ir kompleksinių sistemų analizei. Knygoje nagrinėjama, kaip tikimybinis mąstymas gali transformuoti ne tik meno kūrimą, bet ir jo suvokimą, kritiką bei sklaidą. Ji siekia parodyti, kad ši paradigma nėra vien teorinė konstrukcija – tai praktinis įrankis, leidžiantis naujai pažvelgti į kūrybos procesą globaliame, technologijų persmelktame pasaulyje. „Tikimybinio meno filosofija“ nėra užbaigta sistema. Priešingai, ji sąmoningai išlieka atvira kaip ir pats menas, kurį ji aprašo. Ši knyga kviečia skaitytoją ne tik suprasti, bet ir dalyvauti: interpretuoti, abejoti, kurti savo prasmes. Nes būtent čia, tarp tikrumo ir galimybės, gimsta naujos meno formos ir nauji mąstymo būdai.
Kalba: lietuvių
ISBN 978-609-8349-56-6
New Procedūrinio meno filosofija: Tomas Lagūnavičius ir posthumanistinė kūryba
Šiuolaikinio meno lauke vis dažniau susiduriame su kūrybos formomis, kurios peržengia tradicinį autoriaus, medžiagos ir kūrinio santykį. Procedūrinis menas – tai ne tik technika ar metodas, bet ir mąstymo būdas, kuriame kūryba suvokiama kaip procesų, taisyklių ir sistemų sąveika. Šiame kontekste Tomas Lagūnavičius iškyla kaip vienas įdomiausių mąstytojų ir praktikų, siekiančių permąstyti meno ribas posthumanizmo epochoje. Ši knyga skirta naujai procedūrinio meno filosofijai, kuri jungia algoritminį mąstymą, technologinę kūrybą ir posthumanistinę ontologiją. Lagūnavičiaus idėjos kviečia atsisakyti antropocentrinio požiūrio į meną, kuriame žmogus laikomas vieninteliu kūrėju ir prasmės šaltiniu. Vietoje to siūloma matyti kūrybą kaip bendrą žmogaus, mašinos, aplinkos ir atsitiktinumo veikimą. Posthumanistinė kūryba, kaip ji plėtojama šioje knygoje, nėra vien technologijų naudojimas mene. Tai – radikalus posūkis link suvokimo, kad kūrybiniai procesai gali būti paskirstyti, autonomiški ir netikėti. Algoritmai, dirbtinis intelektas, generatyvinės sistemos ir biologiniai modeliai tampa ne įrankiais, o lygiaverčiais kūrybos partneriais. Tokiu būdu menas išsilaisvina iš vieno autoriaus intencijos ir tampa dinamiška, nuolat kintančia sistema. Knygoje analizuojama, kaip procedūrinis menas gali būti suprantamas kaip filosofinė praktika– kaip būdas mąstyti apie pasaulį, kuriame ribos tarp natūralaus ir dirbtinio, tarp kūrėjo ir kūrinio, tarp subjekto ir objekto tampa vis labiau išplaukusios. Lagūnavičiaus požiūris leidžia permąstyti ne tik meno, bet ir pačios kūrybos sąvoką: ar kūryba vis dar priklauso žmogui, ar ji tampa platesnės, sudėtingesnės ekosistemos dalimi? Šis įvadas kviečia skaitytoją leistis į intelektinę kelionę, kurioje procedūrinis menas atsiskleidžia kaip nauja filosofinė paradigma. Tai kvietimas ne tik suprasti, bet ir patirti kūrybą kaip procesą, kuriame atsitiktinumas, sistema ir emergencija tampa pagrindiniais veikėjais.
Kalba: lietuvių
ISBN 978-609-8349-55-9
New meta filosofija: Tomo Lagūnavičiaus kūrybinė paradigma
Šiuolaikinis pasaulis vis sparčiau tolsta nuo tradicinių meno apibrėžimų. Ribos tarp kūrėjo ir žiūrovo, tarp idėjos ir jos realizacijos, tarp tikrovės ir interpretacijos nyksta. Šiame virsme gimsta poreikis naujai mąstymo sistemai — tokiai, kuri ne tik aprašytų meną, bet ir pati taptų kūrybiniu aktu. „Nauja meta meno filosofija“ nėra dar viena teorija apie meną. Tai bandymas peržengti patį „meno“ suvokimo rėmą. Čia menas suprantamas ne kaip objektas ar rezultatas, o kaip procesas, kaip sąmonės būsena, kaip santykis tarp žmogaus ir jį supančios tikrovės. Tai paradigma, kurioje kūryba tampa ne privilegija, o egzistencine būtinybe. Tomo Lagūnavičiaus kūrybinė paradigma siūlo žvelgti į meną kaip į gyvą, nuolat besikeičiantį reiškinį, kuris egzistuoja ne tik galerijose ar tekstuose, bet ir kasdienėje patirtyje. Ji kviečia permąstyti autoriaus vaidmenį, išlaisvinti kūrybą iš institucinių apribojimų ir pripažinti kiekvieno individo potencialą būti kūrėju. Ši knyga nėra skirta pateikti galutinių atsakymų. Priešingai — ji skatina kelti klausimus: kas yra menas šiandien? ar kūryba turi ribas? ar įmanoma mąstyti už kalbos ribų? ir svarbiausia — kokią vietą šiame procese užima žmogus? Tai kvietimas ne tik skaityti, bet ir dalyvauti. Ne tik suprasti, bet ir kurti. Galbūt tikroji meno revoliucija prasideda ne išorėje, o mūsų mąstyme.
Kalba: lietuvių
ISBN 978-609-8349-52-8
New Hibridinio teatro stilius
Teatras visais laikais buvo nuolatinės kaitos menas. Nuo ritualinių pradžių iki klasikinės dramaturgijos, nuo modernizmo eksperimentų iki postdraminio teatro — kiekviena epocha perrašė scenos taisykles. Šiandien gyvename laikotarpiu, kai pokytis nebėra išimtis — jis tapo norma. Būtent šioje nuolatinio virsmo erdvėje gimsta naujas reiškinys, kurį vadiname hibridiniu teatru. „New Hibridinio teatro stilius“ nagrinėja teatrą, kuris nebetelpa į tradicines ribas. Tai teatras, jungiantis skirtingas meno formas, technologijas ir patirtis: gyvą vaidybą ir skaitmenines projekcijas, fizinę sceną ir virtualias erdves, dramaturgiją ir improvizaciją, kūrėją ir žiūrovą. Čia nyksta aiškios ribos tarp disciplinų, o pati teatro sąvoka tampa atvira interpretacijoms. Ši knyga siekia ne tik apibrėžti hibridinį teatrą, bet ir kelti klausimus: kas nutinka, kai teatras persikelia į ekranus? Kaip keičiasi aktoriaus vaidmuo, kai jo partneriu tampa algoritmas? Ar žiūrovas vis dar yra stebėtojas, ar jau tampa bendraautoriumi? Ir svarbiausia — ar teatras išlieka teatru, kai jis išsilaisvina iš savo tradicinės formos? Remdamasi šiuolaikinėmis kūrybos praktikomis, technologiniais proveržiais ir kultūrinėmis transformacijomis, ši knyga kviečia pažvelgti į teatrą kaip į dinamišką, nuolat kintančią sistemą. Tai nėra uždaras teorinis traktatas — tai atvira erdvė dialogui tarp kūrėjų, tyrėjų ir žiūrovų. Hibridinis teatras nėra ateitis — jis vyksta dabar. Ir galbūt svarbiausia užduotis šiandien nėra jį apibrėžti, bet išmokti jame būti.
Kalba: lietuvių
ISBN 978-609-8349-72-6
Naujoji pasaulio tvarka XXI amžiuje: filosofinė, politinė ir epistemologinė analizė
XXI amžiaus pradžia žymi laikotarpį, kuriame pasaulis patiria transformacijas, kurių mastas ir intensyvumas neturi aiškių analogų ankstesnėse istorijos epochose. Globalizacija, skaitmenizacija, dirbtinio intelekto plėtra, finansinių tinklų integracija, geopolitinių galios centrų persiskirstymas, klimato krizė ir masinės migracijos keičia ne tik valstybių tarpusavio santykius, bet ir pačią socialinės tikrovės struktūrą. Šių procesų kontekste vis dažniau pasitelkiama sąvoka „Naujoji pasaulio tvarka“, kuri tapo viena kontroversiškiausių ir daugiareikšmiškiausių šiuolaikinės politinės bei filosofinės kalbos kategorijų. Tačiau ši sąvoka nėra vienalytė. Vienuose kontekstuose ji reiškia realius tarptautinės sistemos pokyčius — naujų galios centrų atsiradimą, globalių institucijų stiprėjimą ir ekonominių bei technologinių tinklų dominavimą. Kituose ji įgauna normatyvinį pobūdį ir apibūdina projektus, siekiančius efektyvesnio pasaulinio valdymo. Dar kituose „Naujosios pasaulio tvarkos“ idėja tampa sąmokslo teorijų objektu, kuriame pasaulio procesai aiškinami kaip slapto centralizuoto elito veiklos rezultatas. Dėl šios priežasties būtina atskirti akademinę analizę nuo ideologinių interpretacijų ir psichologinių projekcijų. Šios knygos pagrindinis klausimas formuluojamas taip: kaip filosofiškai ir socialiai moksliškai interpretuoti „Naujosios pasaulio tvarkos“ idėją, išvengiant tiek naivaus globalizmo, tiek redukcionistinių sąmokslo teorijų? Atsakymas į šį klausimą reikalauja tarpdisciplininio požiūrio, jungiančio politinę filosofiją, sociologiją, tarptautinių santykių teoriją, epistemologiją ir kritinę socialinę analizę. Modernioji „pasaulio tvarkos“ samprata istoriškai susiformavo kartu su Vestfalijos sistema, kuri po 1648 metų įtvirtino nacionalinės valstybės suvereniteto principą. Ilgą laiką tarptautinė politika buvo grindžiama teritorinės valstybės, galios balanso ir diplomatinių santykių logika. Tačiau XX amžius, pažymėtas dviem pasauliniais karais, parodė šio modelio ribotumą. Reaguojant į globalinių konfliktų mastą buvo sukurtos tarptautinės institucijos — Jungtinės Tautos, Tarptautinis valiutos fondas, Pasaulio bankas ir kitos organizacijos, siekusios koordinuoti pasaulinę tvarką bei sumažinti sisteminių krizių pavojų. Šie procesai paskatino naujas teorines interpretacijas apie globalios sistemos struktūrą. Immanuelio Wallersteino pasaulio sistemų teorija atskleidė, kad moderni pasaulio ekonomika veikia kaip vieninga centro–periferijos sistema, kurioje nelygybė nėra atsitiktinis reiškinys, bet struktūrinis kapitalistinės tvarkos bruožas. Tuo tarpu Ulrichas Beckas, analizuodamas rizikos visuomenę, teigė, kad modernybė pati kuria globalias rizikas, kurios nebetelpa nacionalinių valstybių kontrolės ribose. Klimato krizė, pandemijos, finansiniai sukrėtimai ir kibernetinės grėsmės tampa reiškiniais, kurių negalima spręsti vienos valstybės mastu. Globalizacija šiame kontekste pasirodo kaip procesas, mažinantis geografinių ribų reikšmę ir transformuojantis socialinius ryšius. Anthony Giddensas ją apibrėžia kaip „laiko ir erdvės distancijos suspaudimą“, kuriame individų gyvenimai tampa priklausomi nuo sistemų ir procesų, veikiančių už jų tiesioginės kontrolės ribų. Todėl „Naujoji pasaulio tvarka“ gali būti suprantama ne kaip vieno centro valdomas projektas, o kaip emergentinė sistema, kylanti iš daugybės decentralizuotų procesų — finansinių tinklų, technologinių platformų, algoritminių valdymo sistemų ir globalios informacijos cirkuliacijos. Šiai interpretacijai artima Manuelio Castellso tinklinės visuomenės koncepcija, kurioje galia nebėra koncentruota viename politiniame centre. Ji pasiskirsto tarp tarptautinių institucijų, skaitmeninių korporacijų, finansinių rinkų, technologinių infrastruktūrų ir komunikacinių tinklų. Tokia sistema tampa sudėtinga, fragmentuota ir sunkiai suvokiama tradicinėmis politinės teorijos kategorijomis. Svarbų teorinį instrumentą šiai transformacijai analizuoti suteikia Michelio Foucault biopolitikos samprata. Foucault teigė, kad moderni valdžia vis mažiau remiasi tiesiogine prievarta ir vis labiau — gyvenimo procesų administravimu: populiacijos kontrole, sveikatos politika, statistika, mobilumo reguliavimu ir rizikos valdymu. Ši perspektyva leidžia matyti „Naująją pasaulio tvarką“ kaip specifinę valdymo racionalumo formą, kuri veikia per duomenų rinkimą, algoritminę analizę, skaitmeninę priežiūrą ir institucinius reguliavimo mechanizmus. Tuo pat metu šiuolaikinėje politinėje filosofijoje vis svarbesnis tampa išimties būklės klausimas. Carlas Schmittas suverenitetą apibrėžė kaip galią priimti sprendimą dėl išimties būklės, tačiau Giorgio Agambenas parodė, kad šiuolaikinėje politikoje išimtis vis dažniau tampa norma. Po XXI amžiaus pradžios saugumo krizių, terorizmo grėsmių ir pandeminių situacijų valstybės įgijo precedento neturinčias stebėjimo ir kontrolės galias. Todėl kyla klausimas: ar „Naujoji pasaulio tvarka“ nėra nuolatinės krizės administravimo modelis, kuriame saugumas palaipsniui iškeliamas aukščiau už laisvę? Ne mažiau svarbus yra epistemologinis šios problemos aspektas. Šiuolaikinė visuomenė susiduria su informacijos pertekliumi, algoritmine personalizacija ir fragmentuotomis komunikacijos erdvėmis. Tokiose sąlygose žmonėms tampa vis sunkiau suvokti globalių procesų priežastinius ryšius. Dėl to „Naujosios pasaulio tvarkos“ idėja dažnai tampa projekcijos paviršiumi, kuriame persipina realūs struktūriniai pokyčiai ir psichologinis poreikis rasti aiškų paaiškinimą sudėtingai tikrovei. Karlas Popperis kritikavo sąmokslo teorijas būtent dėl jų tendencijos visus socialinius reiškinius redukuoti į vieno sąmoningo veikėjo planą, ignoruojant sisteminį ir daugialypį socialinių procesų pobūdį. Ši knyga laikosi kritinės teorinės pozicijos, vengiančios dviejų kraštutinumų. Pirma, ji atmeta technokratinį determinizmą, teigiantį, kad pasaulis neišvengiamai juda link centralizuotos globalios sistemos su aiškiu galios centru. Antra, ji kritikuoja chaotišką relativizmą, kuris neigia bet kokių struktūrų egzistavimą ir socialinę tikrovę redukuoja į atsitiktinių įvykių seką. Vietoje to siūloma analizuoti pasaulio tvarką kaip daugiacentrių procesų tinklą — dinamišką sistemą, kurioje persikloja ekonominės, technologinės, politinės ir kultūrinės jėgos. Metodologiškai ši knyga remiasi trimis pagrindiniais principais. Pirma, genealoginiu metodu, inspiruotu Foucault, kuris leidžia analizuoti idėjų kilmę ir jų istorines transformacijas. Antra, kritine teorija, siekiančia atskleisti galios struktūras ir ideologinius mechanizmus, slypinčius už viešųjų diskursų. Trečia, sistemų teorija, kuri visuomenę supranta kaip savireguliuojančių komunikacinių sistemų visumą. Šių metodų kombinacija leidžia „Naujosios pasaulio tvarkos“ idėją analizuoti ne kaip vienmatį reiškinį, bet kaip daugiasluoksnę ir nuolat kintančią struktūrą. Šios knygos tikslas nėra pateikti galutinį atsakymą į klausimą, kas yra „Naujoji pasaulio tvarka“. Priešingai — siekiama parodyti, kad pats klausimas yra struktūriškai sudėtingas ir reikalauja nuolatinės refleksijos. XXI amžiaus pasaulis nėra nei visiškai tvarkingas, nei visiškai chaotiškas. Jis yra tinklinis, fragmentuotas ir nuolat save perkonstruojantis. Todėl „Naujoji pasaulio tvarka“ šioje knygoje suprantama ne kaip baigtinis objektas ar vienkartinis istorinis projektas, bet kaip nuolatinis procesas — dinamiška pasaulio transformacijos būsena, kuri kinta kartu su mūsų bandymais ją suprasti.
Kalba: lietuvių
ISBN 978-609-8349-70-2
Naujo mokslo meno filosofijos genezė: Tomo Lagūnavičiaus teorijos ir praktikos virsmas
Filosofijos tradicija nuo Antikos laikų siekė suprasti žmogaus patirtį, kūrybą ir pažinimą kaip tarpusavyje susijusias sritis. Platonas, nagrinėdamas meno prigimtį, teigė, kad menas yra imitacija (mimesis) – t. y., jis atspindi tikrovę, tačiau tuo pačiu atitolina nuo tiesos (Plato, Republic, Book X). Aristotelis papildė šią perspektyvą, išskirdamas estetinio potyrio emocionalumą ir jo funkciją žmogaus moralei ir psichikai (Aristotle, Poetics, 335 BC). Per amžius filosofai ir menininkai nuolat diskutuodavo, ar kūryba yra tik estetinis reiškinys, ar ji taip pat gali būti žinojimo šaltinis. XX a. pradžia atnešė naujų iššūkių ir galimybių: modernizmo, postmodernizmo bei technologinės pažangos kontekste meno ir mokslo ribos tapo vis labiau peržengiamos. Martin Heideggeris teigė, kad menas yra „atskleidimo įvykis“ (Ereignis), leidžiantis žmogui patirti tiesą per kūrybą, o ne tik per logiką (Heidegger, Poetry, Language, Thought, 1971). Immanuelis Kantas savo Grynojo proto kritikoje ir Grynojo sprendimo kritikoje aiškino estetinės patirties autonomiją ir jos episteminę vertę (Kant, Critique of Judgment, 1790). Šios idėjos sudarė pagrindą šiuolaikiniams bandymams sujungti meno ir mokslo metodus. Naujojo Mokslo Meno (NMM) stilius, kurio pradininku ir įkūrėju laikomas Tomas Lagūnavičius, išsiskiria tuo, kad jis siekia integruoti mokslinę metodologiją su kūrybiniu procesu. Lagūnavičius teigia, kad „kūryba nėra vien estetinis veiksmas; ji yra episteminė veikla, generuojanti žinojimą taip pat patikimai kaip mokslinė hipotezė“ (Lagūnavičius, 2024, p. 45). Šis teiginys kelia naujus klausimus apie meno ir mokslo santykį: ar kūryba gali būti sistemingas žinojimo įrankis? Ar mokslas gali būti estetiškai interpretuojamas, neapsiribojant tradicinėmis metodologijomis? T. Lagūnavičiaus filosofinė pozicija remiasi keliais pagrindiniais principais: 1.Empirinės ir estetinės patirties sintezė – kūryba turi remtis stebėjimu ir analize, o ne tik intuicija. 2.Metodologinis inovatyvumas – naujieji NMM metodai leidžia eksperimentuoti su konceptualiais ir technologiniais sprendimais, išplėsdami tradicinės meno ir mokslo ribas. 3.Epistemologinė kūryba – kūrybinis procesas pats tampa žinojimo šaltiniu, o ne tik komunikavimo priemone. Kaip teigia Lyotard, postmodernioje sąlygoje „žinojimas nebėra universalus, jis yra fragmentuotas, performatyvus ir sąlygotas konteksto“ (Lyotard, 1984). Naujojo Mokslo Meno kontekste šis fragmentavimas tampa kūrybos įrankiu: Lagūnavičiaus praktikoje įvairūs eksperimentiniai metodai (tiek empiriniai, tiek konceptualūs) transformuojami į estetinius sprendimus, kurie patys atskleidžia naują žinojimą.
Kalba: lietuvių
ISBN 978-609-8349-54-2
Moralinio idiotizmo filosofija
Šiuolaikinė visuomenė vis dažniau susiduria su paradoksalia situacija: žmogus geba racionaliai mąstyti, planuoti, efektyviai veikti ir prisitaikyti prie sudėtingų socialinių sistemų, tačiau kartu praranda gebėjimą reflektuoti savo veiksmų moralines pasekmes. Technologinis progresas, vartotojiška kultūra ir nuolatinis informacinis triukšmas sukūrė aplinką, kurioje racionalumas dažnai atsiskiria nuo etikos. Šiame kontekste atsiranda reiškinys, kurį ši knyga apibrėžia kaip moralinį idiotizmą – būklę, kai žmogus išlieka intelektualiai funkcionalus, tačiau tampa morališkai nejautrus. Moralinis idiotizmas nėra paprastas neišsilavinimo ar intelekto stokos padarinys. Priešingai jis gali pasireikšti aukštai išsilavinusioje, socialiai sėkmingoje ir techniškai pažangioje visuomenėje. Tai būsena, kai moralinis sprendimas degraduoja ne dėl racionalumo trūkumo, bet dėl refleksijos, atsakomybės ir vertybinio nuoseklumo praradimo. Žmogus ima veikti automatiškai: prisitaiko prie socialinių normų, seka kolektyviniais impulsais, renkasi emocinį komfortą vietoje moralinio principo, o atsakomybę deleguoja sistemoms, institucijoms ar „visuotinai priimtoms taisyklėms“. Ši problema turi gilias filosofines šaknis. Immanuel Kant moralės pagrindu laikė universalų proto principą ir teigė, kad žmogus privalo veikti taip, jog jo elgesio maksima galėtų tapti visuotiniu įstatymu. Moralė, anot Kanto, negali būti grindžiama vien emocijomis, nauda ar socialiniu spaudimu – ji reikalauja vidinio nuoseklumo ir pareigos suvokimo. Tačiau šiuolaikinėje kultūroje šis principas vis dažniau pakeičiamas situaciniu mąstymu, kuriame moralė tampa priklausoma nuo aplinkybių, emocinės būsenos ar socialinio patogumo. Dar ryškiau moralinio aklumo problemą atskleidė Hannah Arendt, analizuodama nacistinės biurokratijos veikimą ir suformuluodama „blogio banalumo“ idėją. Jos teigimu, didžiausias blogis dažnai kyla ne iš sąmoningo žiaurumo, o iš mąstymo stokos – iš nesugebėjimo kritiškai reflektuoti savo veiksmų ir jų pasekmių. Ši įžvalga tampa viena svarbiausių moralinio idiotizmo filosofinių atramų: žmogus gali būti racionalus, produktyvus ir socialiai funkcionalus, tačiau kartu morališkai aklas. Friedrich Nietzsche kritikavo tradicinę moralę kaip socialinę konstrukciją ir atvėrė kelią moralinio reliatyvizmo sampratai. Jo mintis, kad nėra moralinių reiškinių, o tik jų interpretacijos, ilgainiui prisidėjo prie pasaulėžiūros, kurioje vertybės tampa fragmentiškos ir nepastovios. XXI amžiuje ši tendencija dažnai perauga į vertybinį nihilizmą – būseną, kai žmogus ne tik nebetiki universaliomis vertybėmis, bet ir praranda poreikį jas reflektuoti.
Kalba: lietuvių
ISBN 978-609-8349-74-0
Meninė ontologija ir estetika: filosofinės refleksijos apie Tomą Lagūnavičių ir New Tinklinio meno stilių
Menas visais laikais buvo ne tik kūrybinės raiškos forma, bet ir savitas būties apmąstymo būdas. Meninė ontologija ir estetika leidžia kelti klausimus apie tai, kas yra kūrinys, kaip jis egzistuoja ir kokį santykį kuria su žiūrovu bei pasauliu. Šiuolaikinėje kultūroje šie klausimai tampa dar aktualesni, nes tradicinės meno ribos nyksta, o naujos technologijos ir tinklinės struktūros keičia pačią kūrybos sampratą. Šioje filosofinių refleksijų knygoje dėmesys telkiamas į Tomo Lagūnavičiaus kūrybą ir jo plėtojamą „New Tinklinio meno“ stilių. Tai reiškinys, kuris peržengia klasikinio meno kategorijas ir siūlo naują žvilgsnį į kūrinio ontologinį statusą. Tinklinė logika čia veikia ne tik kaip formali struktūra, bet ir kaip mąstymo būdas, kuriame kūrinys suvokiamas kaip nuolat kintanti, santykiuose besiformuojanti visuma. Estetikos požiūriu „New Tinklinio meno“ stilius kelia klausimą apie grožio, harmonijos ir patirties transformacijas skaitmeniniame bei globaliame kontekste. Ar estetinis išgyvenimas vis dar gali būti apibrėžtas tradicinėmis kategorijomis, ar jis tampa fragmentiškas, daugiabalsis ir priklausomas nuo tinklinių sąveikų? T. Lagūnavičiaus kūryba provokuoja permąstyti šias sąvokas, siūlydama estetiką, kuri grindžiama ryšiais, procesais ir dinamiškomis struktūromis. Ši knyga siekia ne tik pristatyti konkretų meninį reiškinį, bet ir atverti platesnį filosofinį lauką, kuriame menas tampa būties tyrimo forma. Analizuojant „New Tinklinio meno“ principus, atsiskleidžia gilesnės ontologinės įžvalgos apie šiuolaikinio žmogaus santykį su tikrove, technologijomis ir pačia kūryba. Tai kvietimas mąstyti meną ne kaip uždarą objektą, o kaip gyvą, nuolat besikeičiančią struktūrą, kurioje susikerta idėjos, patirtys ir reikšmės.
Kalba: lietuvių
ISBN 978-609-8349-60-3
Postproceso teatro teorija ir praktika
Teatras, kaip gyvas ir nuolat kintantis meno laukas, per visą savo istoriją liudija nuolatinę įtampą tarp tradicijos ir inovacijos. Nuo klasikinės dramos, grindžiamos aristoteline siužeto, veikėjo ir mimetinės reprezentacijos samprata, iki šiuolaikinių performatyviųjų praktikų, teatras išgyveno esmines transformacijas, kurios pakeitė ne tik jo formą, bet ir pačią ontologinę prigimtį. XX a. pabaigoje ir XXI a. pradžioje išryškėję postdraminio teatro procesai, kuriuos konceptualizavo Hansas-Thiesas Lehmannas, atvėrė naujas galimybes teatrui egzistuoti už tradicinio naratyvo ribų, akcentuojant veiksmą, patirtį ir žiūrovo įtraukimą kaip pagrindinius kūrybos elementus. Šiame kontekste Tomo Lagūnavičiaus plėtojama postproceso teatro koncepcija žymi tolesnį teatro mąstymo poslinkį – nuo rezultato link proceso, nuo reprezentacijos link vyksmo, nuo uždaros kūrinio struktūros link atviros, kintančios ir santykinės sistemos. Postproceso teatras ne tik perima postdraminio teatro principus, bet ir juos radikalizuoja, siūlydamas naują teatro suvokimo paradigmą, kurioje kūrinys neegzistuoja kaip baigtinis objektas, bet kaip nuolatinė sąveika tarp skirtingų elementų: kūno, erdvės, laiko, žiūrovo ir konteksto. Monografija „Postproceso teatro teorija ir praktika“ siekia nuosekliai atskleisti šios koncepcijos teorinius pagrindus ir praktines implikacijas. Joje analizuojamos Lagūnavičiaus suformuluotos teatro rūšys – morfologinis, postsimultaninis ir kitos – kaip alternatyvios teatro organizavimo formos, kurios plečia teatro kaip meno ribas ir peržengia disciplininius apibrėžimus. Šios rūšys suvokiamos ne kaip uždaros kategorijos, bet kaip dinamiškos struktūros, leidžiančios kurti naujus santykius tarp scenos ir žiūrovo, tarp veiksmo ir jo suvokimo. Svarbi vieta šioje knygoje skiriama žiūrovo vaidmens permąstymui. Postproceso teatre žiūrovas nebėra pasyvus stebėtojas ar interpretatorius – jis tampa aktyviu dalyviu, kuriančiu prasmes kartu su performansu. Tokiu būdu teatras transformuojasi į bendrakūrybinę erdvę, kurioje kiekvienas įvykis yra unikalus ir nepakartojamas, o prasmė gimsta ne iš anksto nustatytoje struktūroje, bet pačiame vyksmo procese. Ši monografija kviečia ne tik pažinti postproceso teatro teoriją, bet ir permąstyti pačią teatro esmę: kas yra teatras šiandien, kokias ribas jis peržengia ir kokias naujas patirties formas jis gali pasiūlyti. Tai bandymas ne tik aprašyti naują teatro kryptį, bet ir įtvirtinti ją platesniame šiuolaikinės kultūros ir meno diskurse, kuriame procesualumas, atvirumas ir dalyvavimas tampa esminėmis kūrybos sąlygomis.
Kalba: lietuvių
ISBN 978-609-8349-46-7
183 naujos filosifinės sąvokos kasdieniam gyvenimui
Norėdami geriau pažinti pasaulį ir sėkmingai jame veikti, mes turime prognozuoti artimiausią ateitį. Kas artimiausioje ateityje bus aktualu? 1. toliau plėsis organizacijos matricinė struktūra. Nebus vieningo vadovavimo centro, žmonės veiks mažose grupėse pastoviai keisdami kontaktus ir pereidami iš vienos į kitą. 2. Žmogus bus suprantamas kaip matricinė struktūra, kurioje egzistuoja daugybė „aš“, įvairūs mąstymo tipai, emocijos, veiksmų modeliai ir algoritmai, kurie galės vienas kitam prieštarauti, neatitikti. Į daugybinio „aš“ sąvoką įeis neįsisąmoninti, sąmoningi ir pasąmoniniai aspektai. Bus didelis dėmesys kreipiamas ne tik į patirtas psichologines ir fizines traumas, bet ir į pergales, kurios taip pat keičia mūsų funkcionavimą. 3. Bus dar sudėtingiau paskirstyti dėmesį, laiką, žmogiškus resursus siekiant užsibrėžtų tikslų. 4. Bus sudėtingiau save motyvuoti, veikti išlikus aiškioms vertybinėms orientacijoms, dėl ko aš turiu aukoti savo gyvenimą, jį paskirti. 5. Reikės išmokti greitai mokytis ir persimokyti. Reikės formuoti įgūdžius, kurie padės greitai struktūruoti informaciją ir ją įsisavinti. 6. Daliai žmonių kils problemos su socialine integracija, nes pokyčiai sociume toki greiti, kad dalis žmonių tiesiog nežino kaip jiems elgtis. Tokiu būdu jie praranda socialinius ryšius ir galimybes realizuoti savo planus, jeigu, žinoma, juos turi. 7. Taps aktualu ne tik greitai sukaupti žinių, bet ir kiek galima greičiau formuoti naujus įgūdžius, kad būtų galima sėkmingai veikti naujose darbo vietose, socialinėse aplinkose ir t. t. Neužtenka turėti žinių, reikia jas mokėti realizuoti praktikoje. 8. Paaštrės asocialumo problema. Dekriminalizuojant depsichopatologizuojant žmogaus elgesį neišnyksta asocialaus elgesio problema. Jeigu žmogus viešoje vietoje vartoja narkotikus, nedirba, vagia, kuria socialinį diskomfortą vietiniams gyventojams, šiukšlina, atlieka gamtinius reikalus ir kt. Mes tai galime vadinti kaip norime, bet tai vis tiek sukelia diskomfortą didžiajai daugumai. Ar asocialios mažumos gali diktuoti sąlygas socializuotai daugumai? Ir kita.
Filosofai, sociologai, ekonomistai, psichologai bando spręsti aukščiau išvardintas problemas ir daugybę kitų ieškodami konceptualių ir praktinių atsakymų kaip veikti dabarties ir ateities visuomenėje. Todėl noriu jums pateikti savo 90 filosofijos sąvokų, kurios padės išgyventi ir suprasti kasdieninį gyvenimą. Išgyvenus modernizmo ir postmodernizmo 4 epochas, t. y. entuziazmą ir nusivylimą, konstravimą ir dekonstrukciją, viltį ir nusivylimą, mes žengiame į naują epochą. Kokia ji? Bandysiu atsakyti šioje knygoje. Knyga suskirstyta į 49 skyrius: ontologija, epistemologija, etika, estetika, antropologinė filosofija, socialinė filosofija, kalbos filosofija, kultūros filosofija, estetika I. Kiekviename skyriuje yra pateiktos naujos, modifikuotos filosofinės sąvokos, mano manymu, tinkančios XXI amžiuje. Kiekvienas amžius turi savo sąvokų sistemą, kurios geriau arba blogiau paaiškina to amžiaus reiškinius ir objektus. Pateiktos sąvokos tai yra tik mano asmeninis suvokimas kaip turėtų būti aiškinama XXI iškylantys klausimai, problemos, reiškiniai ir objektai. Manau kad kitas autorius pasirinktų visai kitus sąvokas, terminus. Man, kaip subjektyviam realistui, (dabartiniu metu rašančiam knygą) yra labai primtinas kitų žmonių subjektyvus realizmas. Jų tekstai, sąvokos ir apmąstymai. Todėl nenoriu pretenduoti į tiesą, noriu tik išreikšti savo subjektyvų pasaulio suvokimą.
Kalba: lietuvių, anglų
ISBN 978-609-8349-18-4
50 patarimų, kaip išgyventi ekstremaliose sitacijose
Ši knyga skirta apsvarstyti priemones, kurių galima imtis tam, kad neatsirastų neigiamos psichologinės būsenos, kurios gali pakenkti veiklos efektyvumui ekstremaliose situacijose. Knyga susideda iš praktinių patarimų, kaip valdyti savo psichologines būsenas naudojant savianalizės, kūno terapijos, pojūčių valdymo, minčių valdymo, emocijų valdymo ir kitas metodikas. Knyga suskirstyta taip, kad kiekviename puslapyje rasite po vieną patarimą, ką galima daryti norint pakankamai gerai jaustis ekstremaliose situacijose. Negaiškite laiko ir pradėkite ne tik skaityti, bet ir daryti.
Kalba: lietuvių, anglų
ISBN 978-609-8349-27-6
60 žingsnių, kaip tapti posthedonistu
Keičiantis santvarkoms, esant krizėms ir pandemijoms žmonės išgyvena nestabilumo jausmą ir į tai reaguoja įvairiais būdais, pavyzdžiui, keičia elgesį, išgyvena neigiamas arba teigiamas emocijas, keičia gyvenimo scenarijus. Filosofai taip pat siūlo įvairius reagavimo būdus estetikos ir etikos lygmenyje ir vienas iš būdų yra hedonizmas. Tai yra vartojimas su tikslu pasiekti laimę, patirti kiek galima daugiau malonių išgyvenimų. Tačiau ši koncepcija šiuo metu yra dar pakankamai koreliuojama su krikščionišku negatyvizmu, kuris teigia, kad vartojimas nėra gerai ir reikia būti asketišku, minimalistišku, neturi būti jokios pompastikos ar noro išsiskirti. Tai yra netiesioginis kvietimas gyventi stoikišką, asketišką gyvenimo būdą ir negalima neigti, kad neostoicizmas yra pakankamai populiarius. Tačiau norisi aptarti posthedonistinę koncepciją. Kas joje naujo? Tai yra grįžimas prie pirminio hedonizmo jį dar labiau radikalizuojant. Posthedonizmas tai nėra sakymas, kad “man patinka vartoti“, verčiau tai skamba kaip “man patinka vartoti ir aš netgi tuo didžiuojuosi”. Posthedonizmas nėra racionalus, o posthedonistas nėra ribotas. Posthedonistui vis negana ir jis visada nori turėti daugiau; tai yra posthedonisto moto. Tai suteikia posthedonistui tobulėjimo kelią. Jis galės vartoti iki mirties ir net mirdamas galės užsakyti pačias gražiausias savo laidotuves, pavyzdžiui, su 30 arklių ar 15 Jaguar automobilių. Tai atrodo ne itin racionaliai, bet ar faraonų laidotuvės buvo racionalios, kai jiems vergai statė piramides?
Posthedonizme nėra jokio racionalumo. Jis absoliučiai iracionalus ir žavus tuo, kad jame nėra ribų. Ši tezė galioja ir pažinimo srityse, pavyzdžiui, žmogus neturi apsiriboti tik savo profesinėmis žiniomis, savo kelionėmis tik į vieną šalį. Vartojimas gali būti esminė ir vienintelė teisinga filosofinė koncepcija gyvenant čia ir dabar, nes jeigu žmogus gyvena čia ir dabar, tai visi jo pojūčiai, rega, klausa, skonis, lietimas, veikia labai gerai. Taigi kodėl nepasinaudoti pojūčių teikiamais malonumais? Pavyzdžiui, kodėl nenueiti į naują spektaklį, kodėl nepavalgyti skanių pietų, kodėl nepauostyti naujų kvepalų, kodėl nepatirti seksualinių malonumų? Kas tame yra blogo? Tai buvimas čia ir dabar, bet buvimas ne stebėtojo, kaip sako stoikai, o dalyvio pozicijoje. Gyvenime reikia dalyvauti, o nes stebėti jį iš šono. Tik taip atsiras prasmė socializuotis, nes žmogus supras dėl ko tą daro. Tik sociumas gali sukurti spektaklį kuriame dalyvauja 15-20 žmonių; tik dirbant žmogus gali gauti pakankamai pajamų, kad galėtų nusipirkti Hamerį. Tačiau darbas nelygu darbui.
Kalba: lietuvių, anglų
ISBN 978-609-8349-29-0
Nereikalingas žmogus: filosofija apie žmogaus vietą DI ir robotų dominavimo eroje
XXI amžius gali tapti pirmuoju laikotarpiu žmonijos istorijoje, kai žmogaus intelektas praras savo ekonominį monopolį. Jei ankstesnės technologinės revoliucijos iš esmės pakeitė žmogaus fizinę galią, perkeldamos darbą nuo raumenų prie mašinų, tai dirbtinio intelekto revoliucija kvestionuoja patį proto statusą. Ši transformacija nėra vien darbo rinkos ar produktyvumo klausimas — ji paliečia giliausius mūsų savivokos sluoksnius. Tai yra ontologinė krizė: kas yra žmogus pasaulyje, kuriame jis nebėra nepakeičiamas mąstytojas?
„Nereikalingo žmogaus“ sąvoka šioje knygoje nereiškia biologinio išnykimo ar fizinės grėsmės žmonijai. Ji nurodo į kitokį, subtilesnį procesą — socialinį, ekonominį ir galiausiai egzistencinį marginalizavimą. Žmogus gali išlikti gyvas, bet prarasti savo vaidmenį kaip būtina civilizacijos dalis. Tai būsena, kai individas nebėra reikalingas sistemai nei kaip kūrėjas, nei kaip sprendimų priėmėjas, nei net kaip prasmingas dalyvis.
Tokios galimybės šešėlis jau buvo numatytas XIX amžiaus filosofijoje, kai buvo svarstoma apie žmogaus nuvertėjimą industrializacijos akivaizdoje. Tačiau tik šiandien šios idėjos įgauna realų technologinį pagrindą. Dirbtinis intelektas jau geba kurti tekstus, diagnozuoti ligas, projektuoti vaistus, analizuoti teisines sistemas ir generuoti strateginius sprendimus. Tai sritys, kurios ilgą laiką buvo laikomos išskirtinai žmogiškomis.
Šioje situacijoje žmogaus vaidmuo ima keistis. Iš kūrėjo jis pamažu tampa stebėtoju, iš sprendimų priėmėjo — proceso dalimi, kurios svarba nebėra savaime suprantama. Tai verčia iš naujo kelti fundamentalų klausimą: ar žmogaus vertė civilizacijoje visada buvo susijusi su jo naudingumu?
Jei atsakymas yra teigiamas, tuomet turime pripažinti, kad žmogaus dominavimo era artėja prie pabaigos. Tačiau jei vertė nėra reducible į funkciją ar produktyvumą, tuomet stovime prie naujos filosofijos slenksčio — tokios, kuri turės iš naujo apibrėžti žmogaus vietą pasaulyje, kuriame jis nebėra būtinas, bet vis dar gali būti prasmingas.
Kalba: lietuvių
ISBN: 978-609-8349-95-5
Postmindfulness:
naujos sąmoningumo eros filosofija
Gyvename laikais, kai sąmoningumas tapo ne tik asmeninio tobulėjimo įrankiu, bet ir kultūriniu reiškiniu. Praktikos, kurios kadaise buvo laikomos nišinėmis ar dvasinėmis, šiandien integruojamos į švietimą, verslą, mediciną ir kasdienį gyvenimą. Tačiau kartu su šiuo išpopuliarėjimu išryškėjo ir ribos: ar tradicinis „mindfulness“ iš tiesų pakankamas šiuolaikiniam žmogui, gyvenančiam informacijos pertekliaus, technologinės priklausomybės ir nuolatinio pokyčio sąlygomis?
Ši knyga kviečia žengti žingsnį toliau – į postmindfulness erą. Tai nėra sąmoningumo atmetimas, bet jo peržengimas. Postmindfulness siūlo platesnį, dinamiškesnį požiūrį į sąmonę, kuriame dėmesys nebėra vien tik dabarties akimirkos stebėjimas, bet tampa aktyviu santykiu su realybe: kritišku, kūrybišku ir refleksyviu.
Postmindfulness atsiranda ten, kur tradicinės praktikos susiduria su šiuolaikinio pasaulio sudėtingumu. Tai bandymas atsakyti į klausimus, kurių mindfulness dažnai apeina: kaip sąmoningumas veikia technologijų kontekste? Kaip išlaikyti autentiškumą algoritmų valdomoje aplinkoje? Ar pakanka stebėti, ar reikia ir veikti?
Šioje knygoje nagrinėsime sąmoningumo transformaciją – nuo individualios praktikos iki kolektyvinės, nuo pasyvaus stebėjimo iki sąmoningo dalyvavimo. Postmindfulness nėra metodas ar technika. Tai mąstymo būdas, kuris jungia filosofiją, psichologiją ir kultūros kritiką, siekdamas sukurti naują santykį su savimi ir pasauliu.
Ši knyga skirta tiems, kurie jau pažįsta sąmoningumo praktiką, bet jaučia, kad to nebeužtenka. Tiems, kurie ieško gilesnio supratimo ir drąsesnio santykio su realybe. Ir tiems, kurie supranta, kad sąmoningumas nėra tik ramybė – tai ir atsakomybė.
Sveiki atvykę į postmindfulness.
Kalba: lietuvių
ISBN: 978-609-8349-96-2
Psichologinės konsultavimo sistemos
ir metodikos
Tomas Lagūnavičius yra socialinių mokslų daktaras, psichologas, lektorius, konsultantas ir knygų autorius. Jis žinomas dėl savo veiklos psichologijos, švietimo ir asmenybės ugdymo srityse, taip pat dėl dėmesio socialinės savirealizacijos ir kūrybinės psichologijos temoms. Lagūnavičius aktyviai dalyvauja viešuosiuose renginiuose ir žiniasklaidos projektuose, kuriuose aptaria įvairius psichologinius klausimus – nuo individualaus „aš“ suvokimo iki socialinių santykių ir gyvenimo scenarijų analizės.
Psichologinio konsultavimo praktika per pastaruosius dešimtmečius patyrė reikšmingų pokyčių. Iš pradžių ji rėmėsi individualios psichoterapijos metodais, kuriuos plėtojo tokie autoriai kaip Freudas (1900), Jungas (1921) ir Adleris (1927). Vėliau konsultavimas palaipsniui ėmė integruoti socialinius, ekonominius ir kultūrinius aspektus. Dėl to dėmesys išsiplėtė nuo vien tik simptomų mažinimo prie visuminio asmens vystymosi. Šiuolaikinė konsultavimo paradigma remiasi holistiniu požiūriu, kuriame žmogaus psichologinė gerovė yra glaudžiai susijusi su jo socialine aplinka ir gyvenimo kontekstu (Rogers, 1961; Corey, 2016).
Viena svarbiausių šios srities transformacijų – sisteminės ir socialinės psichologijos integracija į konsultavimo praktiką. Tai leidžia ne tik nustatyti individualius psichologinius sunkumus, bet ir analizuoti jų priežastis platesniame socialiniame bei ekonominiame kontekste (Bronfenbrenner, 1979). Dėl to konsultavimo metodai tapo kompleksiškesni ir gali vienu metu veikti tiek individualius, tiek socialinius procesus.
Kalba: lietuvių
ISBN 978-609-8349-44-3
Postkonceptualus menas ir metateorinė praktika:
Tarpdisciplininės kūrybos ontologija šiuolaikinio meno diskursuose
XXI amžiaus šiuolaikinio meno teorija vis dažniau susiduria su klausimu apie kūrinio ontologinę būseną. Tradicinė meno kaip objekto samprata nyksta, užleisdama vietą procesiniam, situaciniam ir diskursyviam kūrybos suvokimui. Ši transformacija neatskiriamai siejasi su konceptualizmo palikimu, performatyvumo filosofijos plėtra, socialiai angažuoto meno praktikomis bei institucinės kritikos strategijomis, kurios išplečia meno ribas ir funkcijas.
Ši knyga nagrinėja Tomo Lagūnavičiaus kūrybą kaip postkonceptualią metateorinę praktiką, kurioje menas suvokiamas ne tik kaip estetinis objektas, bet kaip refleksyvus žinojimo kūrimo metodas. Analizuojamos jo plėtojamos kategorijos – postciniškas tekstas, postpragmatinis tekstas, postkonceptualus tekstas ir post-postutilitaristinis menas – suteikia galimybę interpretuoti šiuolaikinio meno būklę po konceptualizmo ir relacinės estetikos paradigmos, atskleidžiant kūrybos teorinius ir metodologinius horizontus, kurie yra dinamiški, tarpdisciplininiai ir refleksyvūs.
Knyga siekia ne tik apibrėžti postkonceptualaus meno kontūrus, bet ir parodyti, kaip menas gali tapti kritiniu žinojimo instrumentu, veikiant tiek teorinėje, tiek praktinėje meno erdvėje. Tokiu būdu nagrinėjamos praktikos atskleidžia meno ontologijos pokyčius ir suteikia pagrindą tolimesnei diskusijai apie kūrybos procesų prasmę ir transformaciją šiuolaikiniame diskurse.
Kalba: lietuvių, anglų
ISBN 978-609-8349-45-0