Subtilus materializmas

Šiuolaikinis žmogus gyvena tarp stiklo, ekrano ir šviesos. Jis liečia pasaulį be pastangų, tarsi materija būtų jam skolinga savo prieinamumą. Jis nebežino, kaip veikia elektra, tačiau žino, kur paspausti. Šis žmogus nėra nei idealistas, nei materialistas – jis yra subtilus materialistas, gyvenantis tarp juslinės estetikos ir techninio nežinojimo.

​

Subtilus materializmas nėra ideologija, o ontologinė būsena, atsiradusi iš perteklinio komforto ir funkcionalumo estetikos. Tai ne daikto garbinimas, bet jo beprasmiškumo rafinavimas – siekis, kad pasaulis egzistuotų be savo grubios, mechaninės esmės. Šioje būsenoje žmogus trokšta ne suprasti materiją, bet ją naudoti; ne išmanyti jos struktūrą, bet mėgautis jos paviršiumi.

​

Subtilaus materializmo kilmė

Subtilus materializmas išauga iš technologinės kultūros, kuri išlaisvino žmogų nuo būtinybės suprasti. Mechaninis materializmas buvo triūso epocha – žmogus dirbo su materija, ją keitė, kūrė, statė. Subtilus materializmas – tai postindustrinės sąmonės rezultatas, kai žmogus nori daiktų be svorio, funkcijų be mechanizmų, būties be atsakomybės.

​

Modernybė atvėrė duris šiai būsenai, kai įrankis virto ekranu, o darbas – paspaudimu. Subtilus materialistas nenori žinoti, iš ko padaryta būtis; jam svarbu, kad ji būtų veikianti. Tai radikaliai utilitarinis, tačiau kartu ir estetiškai išgrynintas santykis su pasauliu: vartojimas be dalyvavimo, naudojimas be supratimo.

​

Toks požiūris įkūnija naują rūšį pasyvumo – inteligentišką pasyvumą, kuris slepiasi po dizaino, komforto ir intuityvumo retorika. Žmogus nebeprivalo mokėti naudotis įrankiu – jis tik turi „suprasti“ paviršių. Taip gimsta nauja ontologija: paviršiaus ontologija, kurioje esmė tampa nereikalinga.

​

Paviršiaus ontologija

Subtilus materializmas neigia medžiagos gelmę. Jis nori, kad pasaulis būtų glotnus, be matomų varžtų, be priežasties, be kvapo. Paviršius tampa ontologine vertybe – jis ramina, nenumaldo, bet suteikia tvarkos iliuziją.

​

Paviršius – tai šiuolaikinė transcendencijos forma.
Per jį žmogus susiliečia su pasauliu ne per pažinimą, o per pojūtį. Paviršius nebekviečia į vidų, jis kviečia likti išorėje. Ši išorė – tai estetizuota būtis, kurioje viskas „veikia“ be aiškinimo. Tokia būklė sukuria subtilų ontologinį susitarimą: „Aš neliečiu tavęs, pasauli, bet tu man tarnauk.“

​

Subtilus materializmas nėra priešingas idealizmui – jis jį pratęsia. Jis leidžia pasinerti į svajas, kurios remiasi ne mintimi, o daiktų tobulumu. Šiame santykyje žmogus tampa vartotoju būties, o ne jos liudytoju.

​

Deleguotas materialumas

Subtilus materialistas nebevaldo materijos tiesiogiai. Jis deleguoja – meistrui, programai, infrastruktūrai. Būtis tampa paslauga.
Tai ontologinis outsourcing’as: kažkas kažkur sukuria, kad aš galėčiau be vargo naudoti. Tokiu būdu materija praranda savo tapatybę – ji tampa užkulisiu, apie kurį nenorima žinoti.

​

Toks santykis sukuria paradoksą: kuo daugiau naudojamės materija, tuo mažiau su ja kontaktuojame. Šiame paradokse slypi šiuolaikinės egzistencijos esmė – intymus atstumas. Mes esame arti daiktų, bet toli nuo jų kilmės.

Subtilus materializmas – tai civilizacijos bandymas išvengti purvo, triūso ir atsakomybės už fizinį pasaulį.

​

Subtilumas kaip gynyba

Subtilumas čia yra ne estetinis, o egzistencinis mechanizmas. Jis apsaugo žmogų nuo susidūrimo su pasaulio brutalumu. Subtilus materialistas renkasi tylą, švarą, tvarką – ne dėl grožio, bet dėl baimės.
Baimės, kad pasaulis yra neperprantamas, kad daiktai turi istoriją, kad jų egzistavimas kainuoja.

​

Šis subtilumas tampa ideologija, slepiančia užslėptą paniką. Kuo daugiau švaros, tuo daugiau nerimo. Kuo daugiau dizaino, tuo giliau paslepiamas mechanizmas. Taip pasaulis virsta simuliacija – jis atrodo saugus, nes yra paviršinis.

​

Subtilus materializmas, kaip ir kiekviena ontologinė sistema, turi savo etiką: etiką be atsakomybės. Jis moko, kad galima būti be įsipareigojimų realybei, jeigu tik estetiškai suvaldai jos ženklus. Tai tylus sutarimas su būties iliuzija.

​

Subtilus materializmas – tai naujojo žmogaus filosofija: paviršiaus etika, juslinės tylos estetika ir pažinimo vengimo metafizika. Jis atspindi mūsų laikų paradoksą – geismą materijai be materijos, troškimą būti be įsipareigojimų buvimui.

Tai pasaulis, kuriame ontologija virsta dizainu, o tiesa – funkcionalumu.

Šiame pasaulyje žmogus vis dar klausia: „Kaip naudoti būtį?“ – bet niekada nebeklausia: „Kas ji yra?“

​

Ir būtent ši tyla, ši estetiškai subalansuota nežinojimo forma, yra subtilaus materializmo esmė.