Postoptimizmas

Postoptimizmas gimsta iš paradoksalaus būties patyrimo: tikrovė ir idėjos apie ją niekada nesutampa. Kaip rašo I. Kantas, „daiktas savaime niekada negali būti pažintas“ (Kritik der reinen Vernunft, 1781). Ši epistemologinė spraga tampa ne tik filosofine problema, bet ir egzistencine galimybe. Jei tiesa yra fragmentiška, o tikrovės idėja – visada iškraipyta filtrais, tuomet atsiveria pasirinkimas: ar liūdėti dėl nesutapimo, ar džiaugtis juo?

Postoptimizmas renkasi džiaugsmą. Tai ne naivus optimizmas, bet sąmoninga laikysena, kuri, sekant F. Nietzsche, „taria ‘taip’ gyvenimui net ir jo absurdų akivaizdoje“ (Die fröhliche Wissenschaft, 1882).

​

I. Pagrindinės tezės

1. Realybė nesutampa su idėja.
   Kaip teigė Platonas, idėja yra tobula forma, o juslinis pasaulis – tik jos šešėlis (Politeia). Tačiau postoptimizmas pripažįsta, kad net pati idėja yra netiksli.

2. Netikslumas nėra tragedija.
   „Žmogus yra gyvūnas, kuris turi pripažinti, kad jo žinojimas visada ribotas“ (M. Heidegger, Sein und Zeit, 1927).

3. Džiaugsmas yra filosofinis atsakas.
   Vietoje egzistencinės depresijos, agresijos ar ironijos, postoptimizmas renkasi sąmoningą šviesą ir džiaugsmą.

4. Postoptimizmas yra estetika, o ne metodas.
   Tai – būties stilius, panašus į Camus’ absurdo žmogaus laikyseną (Le Mythe de Sisyphe, 1942).

 

II. Postoptimizmo postulatai

1. Epistemologinis postulatas.
   Žinojimas visada yra fragmentiškas, todėl jis negali būti pagrindas nei pesimizmui, nei iliuziniam optimizmui.

2. Ontologinis postulatas.
   Būtis pati sau yra paradoksali – ji egzistuoja kaip neatitikimas tarp materijos ir idėjos.

3. Etinis postulatas.
   Etinė laikysena yra ne agresija ir ne ramus fatalizmas, bet aktyvus džiaugsmas nepilnoje tikrovėje.

4. Estetinis postulatas.
   Postoptimizmas supranta gyvenimą kaip meną, o ne kaip logiškai išsprendžiamą problemą.

 

III. Principai

1. Principas „Nežinojimas yra erdvė“.
   Kadangi „visi mūsų pažinimai prasideda nuo patyrimo, bet ne visi kyla iš patyrimo“ (Kantas), nežinojimas tampa ne kliūtimi, o laisve.

2. Principas „Klaida yra malonė“.
   Klaida nėra praradimas, o naujo prasmių tinklo gimimas.

3. Principas „Džiaugsmas yra gilesnis už liūdesį“.
   Pesimizmas reikalauja tikrumo, o džiaugsmas klesti net ir be jo.

4. Principas „Gyvenimas yra šventė, o ne ataskaita“.
   Postoptimizmas renkasi švęsti netikslumą, užuot jį laikęs problema.

 

Postoptimizmas nėra nei optimizmo, nei pesimizmo variacija – tai sąmoninga egzistencinė strategija, kuria žmogus atsako į tikrovės ir idėjos nesutapimą. Jis sutinka pasaulį ne kaip „klaidą“, bet kaip „šventę“.

Kaip pasakytų Nietzsche: „Žmogus turi dar turėti savyje chaoso, kad galėtų pagimdyti šokančią žvaigždę“ (Also sprach Zarathustra, 1883).

Postoptimizmas yra tas chaoso šokis, kuriame netikrumas tampa grožiu, o fragmentiška būtis – džiaugsmu.