NEBĖRA (NICHT MEHR, NO MORE): dvasingumo paieškos buvusioje Šv. Marijos bažnyčioje

Tomas Lagūnavičius

Šv. Marijos bažnyčia, Esenas, Vokietija, 2026 m. rugpjūčio 14 d., 14:13 val.

„Manifesta 16 Ruhr“ — „This is not a Church“ („Tai nėra bažnyčia“)

2026 m. rugpjūčio 14 d. 14:13 val. multidisciplininio meno kūrėjas Tomas Lagūnavičius buvusioje Šv. Marijos bažnyčioje Esene pristatė minimalistinį konceptualų performansą „NEBĖRA (NICHT MEHR, NO MORE)“. Menininkas erdvėje pasirodė vilkėdamas marškinėlius su ta pačia fraze trimis kalbomis: NEBĖRA / NICHT MEHR / NO MORE.

Šis paprastas užrašas tampa pagrindine kūrinio koncepcija: kas išnyksta, kai bažnyčia uždaroma? Ar išnyksta tik religinė institucija, o gal kartu su ja prarandamas ir dvasingumas?

Šiam klausimui ypatingo svorio suteikia Šv. Marijos bažnyčios istorija. Pirmoji bažnyčia šioje vietoje buvo pastatyta 1895–1896 m., tačiau 1944 m., Antrojo pasaulinio karo metu, buvo sugriauta. Dabartinė Šv. Marijos bažnyčia pagal architekto Hanso Schillingo projektą buvo pastatyta 1961–1963 m. ir 1963 m. pašventinta. 2019 m. bažnyčia buvo desakralizuota ir nustojo veikti kaip katalikų maldos vieta. 2026 m. ji tapo viena iš „Manifesta 16 Ruhr“ meno erdvių.

Taigi šiandien Šv. Marijos bažnyčia egzistuoja tarp dviejų būsenų: ji nebėra veikianti bažnyčia, tačiau kartu nėra ir tiesiog neutrali erdvė. Jos architektūroje, vitražuose, erdvės ypatybėse ir tyloje tebėra įsirėžusi ankstesnio religinio gyvenimo atmintis.

Būtent šią tarpinę būseną ir tyrinėja Lagūnavičiaus performansas.

„NEBĖRA“ nėra vien tik neiginys. Vokiškasis NICHT MEHR ypač aiškiai nurodo laiko lūžį: kažkas buvo, tačiau dabar to nebėra. Todėl šis užrašas vienu metu kalba apie praeitį, praradimą ir atmintį.

Performanso metu menininko kūnas tampa laikina šios atminties talpykla. Nebėra altoriaus, liturgijos ar kunigo — lieka tik žmogus ir klausimas. Menininkas neteigia, kad Dievo nebėra, ir neskelbia, kad dvasingumas išnyko. Vietoj to jis sukuria situaciją, kurioje žiūrovas pats turi savęs paklausti:

Kas buvusioje bažnyčioje tebėra dvasinga?

Galbūt architektūra.

Galbūt atmintis.

Galbūt tyla.

Galbūt žmogaus patirtis.

O gal pats klausimas tampa nauja dvasingumo forma.

Žvelgiant iš šios perspektyvos, „NEBĖRA“ yra ne tiek performansas apie religijos pabaigą, kiek apie sakralumo transformaciją. Uždarius bažnyčią, dvasingumas nebūtinai išnyksta — jis gali persikelti iš ritualo į atmintį, iš institucijos į individualią patirtį, iš tikėjimo į klausimų kėlimą.

Ypač reikšminga tai, kad performansas vyko „Manifesta 16 Ruhr“ kontekste, kurio pagrindinė tema — „This is not a Church“ („Tai nėra bažnyčia“). Buvusi bažnyčia tampa šiuolaikinio meno erdve, tačiau Lagūnavičius kelia dar radikalesnį klausimą: jeigu tai nebėra bažnyčia, ar tai savaime reiškia, kad ši vieta nebėra sakrali?

Performansas atsakymo nepateikia.

Lieka tik trys žodžiai:

NEBĖRA.

NICHT MEHR.

NO MORE.