MES VISI IŠEISIME: žmogaus mirtingumas, religijos laikinumas ir būties prasmė

Filosofinis ir menotyrinis straipsnis apie Tomo Lagūnavičiaus performansą bažnyčioje Christ-König, Bochume, Vokietijoje. Performansas įvyko 2026.08.15 13 val.32 min.

Mirtingumas kaip universali žmogaus patirtis

Tomo Lagūnavičiaus performansas „MES VISI IŠEISIME“ kelia fundamentalų egzistencinį klausimą: ką reiškia būti žmogumi, žinant, kad mūsų buvimas šiame pasaulyje yra laikinas? Bažnyčioje Christ-König Bochume iškelta performanso idėja nukreipia žiūrovo dėmesį į neišvengiamą žmogaus būties ribotumą, mirties neišvengiamybę ir būtinybę permąstyti gyvenimo prasmę.

Žodis „visi“ čia įgyja ypatingą filosofinę reikšmę. Jis apima kiekvieną žmogų, nepaisant jo socialinės padėties, išsilavinimo, turto ar pasaulėžiūros. Mirtis panaikina iliuziją, kad egzistuoja privilegijuota žmogaus kategorija, galinti visiškai išvengti savo egzistencijos ribotumo.

Martinas Heideggeris veikale Būtis ir laikas žmogaus mirtingumą analizuoja kaip esminę egzistencijos sąlygą. Mirties suvokimas leidžia žmogui suprasti, kad jo galimybės nėra begalinės, todėl kiekvienas pasirinkimas ir kiekviena gyvenimo akimirka turi savo ribas (Heidegger, 1927/1962).

Šiuo požiūriu performansas „MES VISI IŠEISIME“ nėra vien priminimas apie būsimą mirtį. Tai kvietimas pažvelgti į dabartį ir paklausti: ar gyvename sąmoningai, ar tik atidedame svarbiausius sprendimus, tikėdamiesi, kad laiko visada bus pakankamai?

Bažnyčia kaip sakralumo ir laikinumo erdvė

Performanso vieta suteikia kūriniui papildomą filosofinį matmenį. Bažnyčia istoriškai yra erdvė, kurioje žmogaus mirtis aiškinama per tikėjimo, prisikėlimo, amžinybės ir išganymo sampratas. Todėl meninis veiksmas šioje aplinkoje sukuria dialogą tarp žmogaus egzistencinio neapibrėžtumo ir religijos siūlomų atsakymų.

Tačiau performansas iškelia ir kitą klausimą: ar laikinas yra tik žmogus, ar laikinos ir jo sukurtos institucijos, tradicijos bei tikėjimo formos?

Bažnyčios pastatas gali išlikti šimtmečius, tačiau jo funkcija, bendruomenė ir kultūrinė reikšmė gali keistis. Tai leidžia atskirti materialų pastato tęstinumą nuo jo sakralinės prasmės. Kaip pabrėžia meno istorikas Hansas Beltingas (1994), religiniai vaizdiniai ir jų reikšmės yra glaudžiai susiję su istoriniu, kultūriniu ir ritualiniu kontekstu.

Taigi bažnyčia performanse tampa ne vien vieta, kurioje kalbama apie mirtį. Ji pati tampa klausimo dalimi: kas išlieka, kai keičiasi žmonės, jų įsitikinimai ir jų kuriamos prasmių sistemos?

Ar religijos taip pat išeis?

Vienas svarbiausių performanso filosofinių klausimų – ar religijos gali išnykti taip pat, kaip išnyksta jų išpažinėjai.

Émile’is Durkheimas (1912/1915) religiją analizavo kaip socialinį reiškinį, susijusį su bendruomenės vertybėmis, ritualais ir kolektyvinės tapatybės kūrimu. Šiuo požiūriu religijos egzistavimas priklauso ne tik nuo idėjų, bet ir nuo jų perdavimo tarp kartų, bendruomenių tęstinumo bei istorinių aplinkybių.

Religinės tradicijos gali transformuotis, silpnėti, atsinaujinti arba išnykti konkrečiomis istorinėmis sąlygomis. Tačiau tai savaime neįrodo, kad išnyks visos religijos ar kad žmogaus dvasiniai poreikiai taps nebereikalingi.

Jeigu tradicinės religijos ateityje prarastų dalį savo įtakos, kokios prasmių sistemos galėtų perimti jų funkcijas? Galbūt filosofija, mokslas, menas, psichologija ar naujos bendruomeninės praktikos. Vis dėlto nė viena iš šių sričių negali būti laikoma visišku religijos pakaitalu, nes jos skirtingai sprendžia moralės, ritualo, bendruomeniškumo ir transcendencijos klausimus.

Todėl performansas ne skelbia religijos pabaigą, bet klausia, kokiais būdais žmogus ateityje mėgins suprasti savo mirtingumą ir suteikti gyvenimui prasmę.

Menas kaip egzistencinio klausimo forma

Menotyriniu požiūriu „MES VISI IŠEISIME“ galima interpretuoti kaip konceptualų performansą, kuriame pagrindinė reikšmė kyla iš idėjos, vietos ir žiūrovo refleksijos santykio.

Kūrinio pavadinimas veikia kaip trumpas, bet daugiareikšmis filosofinis teiginys. Jis nepaaiškina, kas žmogaus laukia po mirties, ir nepateikia vienintelio teisingo atsakymo. Jo funkcija – sukurti situaciją, kurioje žiūrovas susiduria su savo paties baigtinumu.

Ernestas Beckeris (1973) teigė, kad mirties suvokimas daro didelę įtaką žmogaus kuriamoms kultūrinėms prasmėms ir simbolinėms nemirtingumo formoms. Menas taip pat gali būti suprantamas kaip mėginimas palikti pėdsaką pasaulyje, kuris tęsis ilgiau už individualų žmogaus gyvenimą. Tačiau kūrinio išlikimas negarantuoja paties autoriaus nemirtingumo.

Šiuo požiūriu performansas iškelia paradoksą: žmogus žino, kad negali išlikti amžinai, tačiau vis tiek kuria, myli, veikia ir ieško prasmės. Galbūt gyvenimo vertė slypi ne jo trukmėje, o tame, kaip žmogus išnaudoja jam skirtą laiką.

Išvada: ką darome, kol esame?

Tomo Lagūnavičiaus performansas „MES VISI IŠEISIME“ sujungia žmogaus mirtingumo, religijos istoriškumo ir gyvenimo prasmės klausimus. Bažnyčios erdvėje šie klausimai įgyja ypatingą įtampą: čia susitinka tikėjimo siūloma amžinybės perspektyva ir filosofinis pripažinimas, kad žmogaus gyvenimas šiame pasaulyje yra ribotas.

Performanso reikšmė glūdi ne galutiniame atsakyme, bet galimybėje paskatinti žiūrovą permąstyti savo santykį su laiku, tikėjimu, kitais žmonėmis ir savo paties gyvenimu.

Susitaikyti su mirtingumu nereiškia atsisakyti gyvenimo. Tai gali reikšti atsisakymą gyventi taip, tarsi laikas būtų begalinis. Žmogus negali užtikrinti, kad jo darbai, institucijos ar įsitikinimai išliks amžinai, tačiau jis gali pasirinkti, kaip gyventi dabar.

Mes visi išeisime. Tačiau kol esame, lieka esminis klausimas: ką darome su mums duotu laiku ir kokią prasmę sukuriame savo buvimu?

Galbūt būtent šis klausimas, o ne galutinis atsakymas apie mirtį ar amžinybę, yra svarbiausia performanso filosofinė žinia.

Literatūra

Becker, E. (1973). The denial of death. Free Press.

Belting, H. (1994). Likeness and presence: A history of the image before the era of art (E. Jephcott, Trans.). University of Chicago Press. (Original work published 1990)

Durkheim, É. (1915). The elementary forms of the religious life (J. W. Swain, Trans.). George Allen & Unwin. (Original work published 1912)

Heidegger, M. (1962). Being and time (J. Macquarrie & E. Robinson, Trans.). Harper & Row. (Original work published 1927)

Taip pat skaitykite apie Tomo Lagūnavičiaus performansą „ATSIMINK“.