INVISIBLE (보이지 않는, NEMATOMAS): žvilgsnio, nematomumo ir buvimo filosofija

Tomas Lagūnavičius

2026 m. liepos 4 d., 13:57 val.

Leeum Museum of Art, Seulas, Pietų Korėja

2026 m. liepos 4 d. 13:57 val. Leeum Museum of Art Seule

multidisciplininis menininkas Tomas Lagūnavičius atliko minimalistinį

konceptualų performansą INVISIBLE (보이지 않는, NEMATOMAS). Tai vietai

specifinis performansas, kuriame menininko kūnas tampa ne demonstravimo, o ištirpimo

aplinkoje priemone. Pagrindinė performanso užduotis buvo tapti nematomu:

susilieti su muziejaus lankytojų srautu, judėti tarp jų, stebėti jų elgesį ir

sekti jų trajektorijas taip, kaip jie patys stebi muziejuje eksponuojamus

tradicinio Korėjos meno kūrinius.

Performansas vyko Leeum Museum of Art Museum 1 erdvėje,

kurioje pristatomas tradicinis ir senovės Korėjos menas. Šią muziejaus dalį

suprojektavo šveicarų architektas Mario Botta. Jo sukurta architektūrinė

struktūra nėra neutralus fonas – ji pati formuoja lankytojo judėjimą, žvilgsnį

ir santykį su eksponuojamais objektais. Muziejus tampa erdve, kurioje vieni

objektai yra oficialiai paskirti būti matomi, o žmogus dažniausiai lieka

žiūrinčiojo pozicijoje.

Būtent šią įprastą hierarchiją Lagūnavičius apverčia.

Muziejuje paprastai egzistuoja paprasta schema:

lankytojas → meno kūrinys.

INVISIBLE ją pakeičia:

menininkas → lankytojas.

Žmogus, kuris atėjo žiūrėti meno, pats tampa stebėjimo

objektu. Tačiau svarbiausia tai, kad jis nebūtinai apie tai žino. Menininkas

neskelbia savo buvimo, nesistengia atkreipti dėmesio ir neatlieka

demonstratyvaus gesto. Jis tiesiog egzistuoja tarp kitų žmonių ir stebi.

Todėl kūrinys atsiranda ne iš išorinio spektaklio, o iš žiūrėjimo

santykio.

Šio performanso filosofinis branduolys yra nematomumo

problema. Ką reiškia būti nematomam? Ar nematomumas reiškia, kad žmogaus nėra?

Ar žmogus gali būti fiziškai matomas, tačiau socialiai nematomas? Ar galima

būti tarp daugybės žmonių ir vis tiek likti nepastebėtam?

Lagūnavičius nematomumą suvokia ne kaip fizinį išnykimą, bet

kaip socialinę ir fenomenologinę būseną. Menininkas yra erdvėje, tačiau

stengiasi neįgyti ypatingo statuso. Jo kūnas tampa beveik tokiu pačiu elementu

kaip kiti lankytojų kūnai, muziejaus architektūra ar judėjimas tarp eksponatų.

Tačiau čia atsiranda paradoksas: norėdamas tapti

nematomas, menininkas turi labai sąmoningai stebėti.

Jis mato kitus, tačiau pats nenori būti matomas.

Todėl performansas kelia fundamentalų klausimą:

Kas stebi stebėtoją?

Šis klausimas susijęs su Michelio Foucault analizėmis apie

stebėjimą, matomumą ir galią. Stebėjimas nėra vien optinis procesas. Tas, kuris

stebi, užima tam tikrą poziciją kito atžvilgiu. Tačiau INVISIBLE šią poziciją

destabilizuoja: stebėtojas nėra tikras, kad pats nėra stebimas.

Čia atsiranda savotiškas nematomumo paradoksas:

Aš stebiu tave. Tu nežinai, kad aš tave stebiu. Tačiau aš

taip pat negaliu žinoti, ar kas nors stebi mane.

Tokiu būdu performansas sukuria nuolatinę epistemologinę

abejonę. Žmogus niekada negali būti visiškai tikras dėl savo pozicijos

žiūrėjimo sistemoje.

Ši situacija primena Jean-Paul Sartre'o „žvilgsnio“

problematiką. Kitas žmogus gali paversti mane objektu vien savo žvilgsniu. Aš

suvokiu save ne tik kaip subjektą, bet ir kaip galimą objektą kito sąmonėje.

INVISIBLE šį santykį paverčia pagrindine performanso medžiaga.

Lankytojas ateina į muziejų žiūrėti.

Tačiau jis pats gali būti žiūrimas.

Jis mano, kad yra subjektas.

Tačiau tampa objektu.

Jis mano, kad stebi meno kūrinį.

Tačiau jo paties elgesys tampa meno kūrinio dalimi.

Todėl performansas kelia ne tik klausimą „Ar mus kas nors

stebi?“, bet ir gilesnį klausimą:

„Ar mes išvis galime žinoti, kaip egzistuojame kito

žmogaus žvilgsnyje?“

Šiame kontekste svarbi ir Mario Botta architektūra.

Muziejaus erdvė saugo tradicinio Korėjos meno objektus, kurių kultūrinė ir

istorinė vertė yra institucionalizuota. Objektas tampa muziejiniu objektu

todėl, kad jam suteikiamas ypatingas statusas. Jis išskiriamas iš kasdienybės,

įrėminamas, apšviečiamas ir saugomas.

Žmogus muziejuje yra priešingoje pozicijoje.

Jis nėra saugomas kaip eksponatas.

Jis ateina ir išeina.

Jo buvimas laikinas.

Jo judėjimas trumpalaikis.

Jo žvilgsnis praeina.

Šis kontrastas suteikia INVISIBLE egzistencinį matmenį. Kodėl

mes saugome daiktus šimtmečiams, tačiau negalime išsaugoti žmogaus buvimo?

Kodėl muziejus gali išsaugoti kūrinį, bet negali išsaugoti žmogaus žvilgsnio,

judesio ar konkrečios buvimo akimirkos?

Performansas todėl tampa ir laiko, atminties bei

laikinumo tyrimu.

2026 m. liepos 4 d. 13:57 val. egzistavo konkreti situacija.

Menininkas buvo konkrečioje erdvėje. Lankytojai judėjo konkrečiomis

trajektorijomis. Žvilgsniai susitiko arba nesusitiko. Po kelių minučių ši

situacija jau buvo pasibaigusi.

Tačiau būtent ši efemeriškumo savybė yra esminė performanso

dalis.

Muziejus saugo praeitį.

Performansas egzistuoja dabartyje.

Muziejus siekia išsaugoti.

Performansas leidžia išnykti.

Todėl INVISIBLE galima suvokti kaip susidūrimą tarp muziejinės

atminties ir žmogaus laikinumo.

Dar vienas svarbus performanso aspektas – klausimas apie

žmogaus reikšmingumą.

Ar mes įdomūs kažkam?

Šis klausimas iš pirmo žvilgsnio atrodo paprastas, tačiau

jis yra giliai egzistencinis. Žmogus nori būti pastebėtas, tačiau kartu nori

turėti teisę likti nepastebėtas. Jis nori būti reikšmingas, tačiau nenori būti

nuolat stebimas. Jis siekia pripažinimo, tačiau kartu trokšta privatumo.

Todėl nematomumas gali reikšti dvi priešingas būsenas:

laisvę ir vienatvę.

Būti nematomam reiškia būti laisvam nuo kitų vertinimo.

Tačiau tai taip pat gali reikšti, kad niekas nepastebi tavo egzistavimo.

Lagūnavičiaus performansas nepasirenka vienos iš šių

interpretacijų. Jis palieka įtampą tarp jų.

Šiuo požiūriu INVISIBLE gali būti suprantamas kaip percepcinis

ir postkonceptualus performansas, kuriame pagrindine meno medžiaga tampa ne

objektas, o santykis. Menininkas nekuria papildomo artefakto. Jis pakeičia jau

egzistuojančią situaciją: lankytojo santykį su kitais žmonėmis ir savo paties

žvilgsniu.

Kūrinys atsiranda tarp:

žmogaus ir žmogaus,

stebėtojo ir stebimojo,

matomo ir nematomo,

objekto ir subjekto,

architektūros ir kūno,

meno ir kasdienybės.

Todėl INVISIBLE nėra vien performansas apie tai, kaip tapti

nepastebimam.

Tai performansas apie žmogaus buvimo sąlygas.

Jis klausia, ar žmogaus egzistencija priklauso nuo to, kad

jį kažkas mato. Jis klausia, ar galime būti tikri, kad mūsų niekas nestebi. Jis

klausia, ar kito žmogaus žvilgsnis suteikia mums reikšmę, ar, priešingai,

paverčia mus objektu.

Galiausiai Lagūnavičiaus performansas apverčia pačią

muziejaus žiūrėjimo logiką.

Lankytojas žiūri į meno kūrinį.

Menininkas žiūri į lankytoją.

Lankytojas gali būti stebimas kito lankytojo.

Menininką gali stebėti muziejus.

O pats žiūrėjimas tampa meno kūriniu.

Todėl pagrindinė INVISIBLE tezė gali būti suformuluota taip:

Mes ne tik žiūrime į pasaulį. Mes nuolat esame pasaulio,

kitų žmonių ir savo pačių žvilgsnio objektai.

Performansas neatsako, kas mus stebi.

Jis sukuria situaciją, kurioje pradedame klausti:

Ar tie, kurie stebi mus, yra nematomi?

Ar mus kažkas stebi?

Ar mes kam nors įdomūs?

Ar galima būti visiškai nematomam tarp kitų žmonių?

Ir kas lieka iš mūsų, kai niekas į mus nežiūri?