Aš neparduodamas

JE NE SUIS PAS À VENDRE / I AM NOT FOR SALE

Tomas Lagūnavičius

2026 m. rugsėjo 5 d. Lilyje (Prancūzija), didžiojo „Braderie de Lille“ sendaikčių turgaus erdvėje, tarpdisciplininio meno kūrėjas Tomas Lagūnavičius atliko performansą „AŠ NEPARDUODAMAS“ (angl. „I AM NOT FOR SALE“). Performansas vyko be scenos, dekoracijų ar iš anksto pakviestos auditorijos – jo kontekstu tapo pati miesto aplinka, pirkimo ir pardavimo veiksmai, pirkėjai, pardavėjai bei atsitiktiniai praeiviai.

Kūrinio centre – žmogaus ir prekės santykis. Sendaikčių turguje daiktai vertinami, perkami, parduodami arba atmetami. Lagūnavičius perkelia šią logiką į žmogaus egzistencijos sritį, keldamas klausimą: ar žmogaus vertę galima matuoti taip pat, kaip ir daikto vertę? Kas nutinka žmogui, kai niekas jo nepasirenka?

Teorinis pagrindas

Performansą galima interpretuoti pasitelkiant Karlo Marxo prekės ir mainų vertės sąvokas, Jeano Baudrillard’o vartotojiškos visuomenės kritiką bei Pierre’o Bourdieu socialinės ir simbolinės vertės teorijas. Šios perspektyvos leidžia suprasti, kad vertė nėra vien tik prigimtinė daikto savybė – ji sukuriama per socialinius santykius.

Vis dėlto Lagūnavičius žengia toliau ir klausia, ar tokia vertės logika gali būti taikoma žmogui.

Michelio Foucault galios teorija leidžia suvokti atliekantį veiksmą kūną kaip socialiai vertinamą ir disciplinuojamą kūną, o Byung-Chul Hano analizė padeda suprasti šiuolaikinį individą kaip subjektą, paverčiantį save produktu – optimizuojantį, reklamuojantį ir parduodantį savo gebėjimus, laiką bei įvaizdį.

Taigi teiginys „AŠ NESU PARDUODAMAS“ tampa pasipriešinimo forma ne tik komercijai, bet ir platesnei logikai, paverčiančiai žmogų preke.

Meninė metodologija

Performanso metodologija grindžiama situacine intervencija į jau egzistuojančią komercinę erdvę. Menininkas nekuria atskiros scenos, nes pats turgus jau veikia kaip socialinis teatras.

Auditorija nebuvo kviečiama – ji jau buvo vietoje. Objektai tapo konceptualia žmogaus kūno atsvara.

Prekybos procesas tapo performanso dramaturgija.

Kūnas tapo pagrindine menine medžiaga.

Šis minimalizmas panaikina dekoracijų poreikį ir sutelkia dėmesį į vieną esminį klausimą: ar žmogus gali egzistuoti už rinkos vertės ribų?

Kritinė interpretacija

Pagrindinis performanso paradoksas slypi „neparduodamo žmogaus“ situacijoje.

Objektas, kurio niekas neperka, tampa nereikalingas. Tačiau ar tokia logika taikytina žmogui?

Šiuolaikinėje visuomenėje žmonės dažnai vertinami pagal produktyvumą, naudingumą, statusą, patrauklumą ar paklausą. Zygmuntas Baumanas analizavo „švaistomų gyvenimų“ (angl. *wasted lives*) fenomeną, kai tam tikri žmonės sistemos požiūriu tampa nereikalingi.

Lagūnavičiaus performansas grąžina šį klausimą į kasdienę patirtį:

Kaip jaučiasi žmogus, kai jį supa tūkstančiai žmonių, tačiau niekam jo nereikia?

Ir dar radikaliau:

Jei niekas tavęs neperka, ar tai reiškia, kad esi nieko vertas?

Performansas nepateikia tiesioginio atsakymo į šį klausimą. Atsakymas slypi pačiame pavadinime:

NESU PARDUODAMAS.

Tai nėra teiginys, kad žmogus yra „brangus“. Tai teiginys, kad žmogaus vertė apskritai neturėtų būti redukuojama iki kainos.

Išvada

„NESU PARDUODAMAS“ gali būti suprantamas kaip egzistencinis ir socialinis manifestas performanso forma. „Braderie de Lille“ tampa šiuolaikinės visuomenės metafora – visuomenės, kurioje viską galima įvertinti, pasirinkti ir atmesti.

Šioje sistemoje Lagūnavičius pristato žmogų, kuris atsisako tapti preke.

Todėl pagrindinis kūrinio klausimas nėra:

„Kiek aš vertas?“

Jis kur kas radikalesnis:

„Ar turiu vertę net tada, kai niekam nesu reikalingas?“

Būtent ši įtampa tarp kainos ir vertės, paklausos ir egzistencijos, naudingumo ir žmogaus teisės tiesiog būti sudaro konceptualų Tomo Lagūnavičiaus performanso pagrindą. Literatūra

Baudrillard, J. (1998). The Consumer Society: Its Myths and Structures. SAGE.

Bauman, Z. (2004). Wasted Lives: Modernity and Its Outcasts. Polity.

Bourdieu, P. (1984). Distinction: A Social Critique of the Judgement of Taste. Harvard University Press.

Foucault, M. (1995). Discipline and Punish: The Birth of the Prison. Vintage.

Han, B.-C. (2017). Psychopolitics: Neoliberalism and New Technologies of Power. Verso.

Marx, K. (1976). Capital: A Critique of Political Economy, Volume 1. Penguin.