.png)
Knygos
Postproceso teatro teorija ir praktika
Teatras, kaip gyvas ir nuolat kintantis meno laukas, per visą savo istoriją liudija nuolatinę įtampą tarp tradicijos ir inovacijos. Nuo klasikinės dramos, grindžiamos aristoteline siužeto, veikėjo ir mimetinės reprezentacijos samprata, iki šiuolaikinių performatyviųjų praktikų, teatras išgyveno esmines transformacijas, kurios pakeitė ne tik jo formą, bet ir pačią ontologinę prigimtį. XX a. pabaigoje ir XXI a. pradžioje išryškėję postdraminio teatro procesai, kuriuos konceptualizavo Hansas-Thiesas Lehmannas, atvėrė naujas galimybes teatrui egzistuoti už tradicinio naratyvo ribų, akcentuojant veiksmą, patirtį ir žiūrovo įtraukimą kaip pagrindinius kūrybos elementus. Šiame kontekste Tomo Lagūnavičiaus plėtojama postproceso teatro koncepcija žymi tolesnį teatro mąstymo poslinkį – nuo rezultato link proceso, nuo reprezentacijos link vyksmo, nuo uždaros kūrinio struktūros link atviros, kintančios ir santykinės sistemos. Postproceso teatras ne tik perima postdraminio teatro principus, bet ir juos radikalizuoja, siūlydamas naują teatro suvokimo paradigmą, kurioje kūrinys neegzistuoja kaip baigtinis objektas, bet kaip nuolatinė sąveika tarp skirtingų elementų: kūno, erdvės, laiko, žiūrovo ir konteksto. Monografija „Postproceso teatro teorija ir praktika“ siekia nuosekliai atskleisti šios koncepcijos teorinius pagrindus ir praktines implikacijas. Joje analizuojamos Lagūnavičiaus suformuluotos teatro rūšys – morfologinis, postsimultaninis ir kitos – kaip alternatyvios teatro organizavimo formos, kurios plečia teatro kaip meno ribas ir peržengia disciplininius apibrėžimus. Šios rūšys suvokiamos ne kaip uždaros kategorijos, bet kaip dinamiškos struktūros, leidžiančios kurti naujus santykius tarp scenos ir žiūrovo, tarp veiksmo ir jo suvokimo. Svarbi vieta šioje knygoje skiriama žiūrovo vaidmens permąstymui. Postproceso teatre žiūrovas nebėra pasyvus stebėtojas ar interpretatorius – jis tampa aktyviu dalyviu, kuriančiu prasmes kartu su performansu. Tokiu būdu teatras transformuojasi į bendrakūrybinę erdvę, kurioje kiekvienas įvykis yra unikalus ir nepakartojamas, o prasmė gimsta ne iš anksto nustatytoje struktūroje, bet pačiame vyksmo procese. Ši monografija kviečia ne tik pažinti postproceso teatro teoriją, bet ir permąstyti pačią teatro esmę: kas yra teatras šiandien, kokias ribas jis peržengia ir kokias naujas patirties formas jis gali pasiūlyti. Tai bandymas ne tik aprašyti naują teatro kryptį, bet ir įtvirtinti ją platesniame šiuolaikinės kultūros ir meno diskurse, kuriame procesualumas, atvirumas ir dalyvavimas tampa esminėmis kūrybos sąlygomis.
Kalba: lietuvių
ISBN 978-609-8349-46-7
183 naujos filosifinės sąvokos kasdieniam gyvenimui
Norėdami geriau pažinti pasaulį ir sėkmingai jame veikti, mes turime prognozuoti artimiausią ateitį. Kas artimiausioje ateityje bus aktualu? 1. toliau plėsis organizacijos matricinė struktūra. Nebus vieningo vadovavimo centro, žmonės veiks mažose grupėse pastoviai keisdami kontaktus ir pereidami iš vienos į kitą. 2. Žmogus bus suprantamas kaip matricinė struktūra, kurioje egzistuoja daugybė „aš“, įvairūs mąstymo tipai, emocijos, veiksmų modeliai ir algoritmai, kurie galės vienas kitam prieštarauti, neatitikti. Į daugybinio „aš“ sąvoką įeis neįsisąmoninti, sąmoningi ir pasąmoniniai aspektai. Bus didelis dėmesys kreipiamas ne tik į patirtas psichologines ir fizines traumas, bet ir į pergales, kurios taip pat keičia mūsų funkcionavimą. 3. Bus dar sudėtingiau paskirstyti dėmesį, laiką, žmogiškus resursus siekiant užsibrėžtų tikslų. 4. Bus sudėtingiau save motyvuoti, veikti išlikus aiškioms vertybinėms orientacijoms, dėl ko aš turiu aukoti savo gyvenimą, jį paskirti. 5. Reikės išmokti greitai mokytis ir persimokyti. Reikės formuoti įgūdžius, kurie padės greitai struktūruoti informaciją ir ją įsisavinti. 6. Daliai žmonių kils problemos su socialine integracija, nes pokyčiai sociume toki greiti, kad dalis žmonių tiesiog nežino kaip jiems elgtis. Tokiu būdu jie praranda socialinius ryšius ir galimybes realizuoti savo planus, jeigu, žinoma, juos turi. 7. Taps aktualu ne tik greitai sukaupti žinių, bet ir kiek galima greičiau formuoti naujus įgūdžius, kad būtų galima sėkmingai veikti naujose darbo vietose, socialinėse aplinkose ir t. t. Neužtenka turėti žinių, reikia jas mokėti realizuoti praktikoje. 8. Paaštrės asocialumo problema. Dekriminalizuojant depsichopatologizuojant žmogaus elgesį neišnyksta asocialaus elgesio problema. Jeigu žmogus viešoje vietoje vartoja narkotikus, nedirba, vagia, kuria socialinį diskomfortą vietiniams gyventojams, šiukšlina, atlieka gamtinius reikalus ir kt. Mes tai galime vadinti kaip norime, bet tai vis tiek sukelia diskomfortą didžiajai daugumai. Ar asocialios mažumos gali diktuoti sąlygas socializuotai daugumai? Ir kita.
Filosofai, sociologai, ekonomistai, psichologai bando spręsti aukščiau išvardintas problemas ir daugybę kitų ieškodami konceptualių ir praktinių atsakymų kaip veikti dabarties ir ateities visuomenėje. Todėl noriu jums pateikti savo 90 filosofijos sąvokų, kurios padės išgyventi ir suprasti kasdieninį gyvenimą. Išgyvenus modernizmo ir postmodernizmo 4 epochas, t. y. entuziazmą ir nusivylimą, konstravimą ir dekonstrukciją, viltį ir nusivylimą, mes žengiame į naują epochą. Kokia ji? Bandysiu atsakyti šioje knygoje. Knyga suskirstyta į 49 skyrius: ontologija, epistemologija, etika, estetika, antropologinė filosofija, socialinė filosofija, kalbos filosofija, kultūros filosofija, estetika I. Kiekviename skyriuje yra pateiktos naujos, modifikuotos filosofinės sąvokos, mano manymu, tinkančios XXI amžiuje. Kiekvienas amžius turi savo sąvokų sistemą, kurios geriau arba blogiau paaiškina to amžiaus reiškinius ir objektus. Pateiktos sąvokos tai yra tik mano asmeninis suvokimas kaip turėtų būti aiškinama XXI iškylantys klausimai, problemos, reiškiniai ir objektai. Manau kad kitas autorius pasirinktų visai kitus sąvokas, terminus. Man, kaip subjektyviam realistui, (dabartiniu metu rašančiam knygą) yra labai primtinas kitų žmonių subjektyvus realizmas. Jų tekstai, sąvokos ir apmąstymai. Todėl nenoriu pretenduoti į tiesą, noriu tik išreikšti savo subjektyvų pasaulio suvokimą.
Kalba: lietuvių, anglų
ISBN 978-609-8349-18-4
50 patarimų, kaip išgyventi ekstremaliose sitacijose
Ši knyga skirta apsvarstyti priemones, kurių galima imtis tam, kad neatsirastų neigiamos psichologinės būsenos, kurios gali pakenkti veiklos efektyvumui ekstremaliose situacijose. Knyga susideda iš praktinių patarimų, kaip valdyti savo psichologines būsenas naudojant savianalizės, kūno terapijos, pojūčių valdymo, minčių valdymo, emocijų valdymo ir kitas metodikas. Knyga suskirstyta taip, kad kiekviename puslapyje rasite po vieną patarimą, ką galima daryti norint pakankamai gerai jaustis ekstremaliose situacijose. Negaiškite laiko ir pradėkite ne tik skaityti, bet ir daryti.
Kalba: lietuvių, anglų
ISBN 978-609-8349-27-6
60 žingsnių, kaip tapti posthedonistu
Keičiantis santvarkoms, esant krizėms ir pandemijoms žmonės išgyvena nestabilumo jausmą ir į tai reaguoja įvairiais būdais, pavyzdžiui, keičia elgesį, išgyvena neigiamas arba teigiamas emocijas, keičia gyvenimo scenarijus. Filosofai taip pat siūlo įvairius reagavimo būdus estetikos ir etikos lygmenyje ir vienas iš būdų yra hedonizmas. Tai yra vartojimas su tikslu pasiekti laimę, patirti kiek galima daugiau malonių išgyvenimų. Tačiau ši koncepcija šiuo metu yra dar pakankamai koreliuojama su krikščionišku negatyvizmu, kuris teigia, kad vartojimas nėra gerai ir reikia būti asketišku, minimalistišku, neturi būti jokios pompastikos ar noro išsiskirti. Tai yra netiesioginis kvietimas gyventi stoikišką, asketišką gyvenimo būdą ir negalima neigti, kad neostoicizmas yra pakankamai populiarius. Tačiau norisi aptarti posthedonistinę koncepciją. Kas joje naujo? Tai yra grįžimas prie pirminio hedonizmo jį dar labiau radikalizuojant. Posthedonizmas tai nėra sakymas, kad “man patinka vartoti“, verčiau tai skamba kaip “man patinka vartoti ir aš netgi tuo didžiuojuosi”. Posthedonizmas nėra racionalus, o posthedonistas nėra ribotas. Posthedonistui vis negana ir jis visada nori turėti daugiau; tai yra posthedonisto moto. Tai suteikia posthedonistui tobulėjimo kelią. Jis galės vartoti iki mirties ir net mirdamas galės užsakyti pačias gražiausias savo laidotuves, pavyzdžiui, su 30 arklių ar 15 Jaguar automobilių. Tai atrodo ne itin racionaliai, bet ar faraonų laidotuvės buvo racionalios, kai jiems vergai statė piramides?
Posthedonizme nėra jokio racionalumo. Jis absoliučiai iracionalus ir žavus tuo, kad jame nėra ribų. Ši tezė galioja ir pažinimo srityse, pavyzdžiui, žmogus neturi apsiriboti tik savo profesinėmis žiniomis, savo kelionėmis tik į vieną šalį. Vartojimas gali būti esminė ir vienintelė teisinga filosofinė koncepcija gyvenant čia ir dabar, nes jeigu žmogus gyvena čia ir dabar, tai visi jo pojūčiai, rega, klausa, skonis, lietimas, veikia labai gerai. Taigi kodėl nepasinaudoti pojūčių teikiamais malonumais? Pavyzdžiui, kodėl nenueiti į naują spektaklį, kodėl nepavalgyti skanių pietų, kodėl nepauostyti naujų kvepalų, kodėl nepatirti seksualinių malonumų? Kas tame yra blogo? Tai buvimas čia ir dabar, bet buvimas ne stebėtojo, kaip sako stoikai, o dalyvio pozicijoje. Gyvenime reikia dalyvauti, o nes stebėti jį iš šono. Tik taip atsiras prasmė socializuotis, nes žmogus supras dėl ko tą daro. Tik sociumas gali sukurti spektaklį kuriame dalyvauja 15-20 žmonių; tik dirbant žmogus gali gauti pakankamai pajamų, kad galėtų nusipirkti Hamerį. Tačiau darbas nelygu darbui.
Kalba: lietuvių, anglų
ISBN 978-609-8349-29-0
Nereikalingas žmogus: filosofija apie žmogaus vietą DI ir robotų dominavimo eroje
XXI amžius gali tapti pirmuoju laikotarpiu žmonijos istorijoje, kai žmogaus intelektas praras savo ekonominį monopolį. Jei ankstesnės technologinės revoliucijos iš esmės pakeitė žmogaus fizinę galią, perkeldamos darbą nuo raumenų prie mašinų, tai dirbtinio intelekto revoliucija kvestionuoja patį proto statusą. Ši transformacija nėra vien darbo rinkos ar produktyvumo klausimas — ji paliečia giliausius mūsų savivokos sluoksnius. Tai yra ontologinė krizė: kas yra žmogus pasaulyje, kuriame jis nebėra nepakeičiamas mąstytojas?
„Nereikalingo žmogaus“ sąvoka šioje knygoje nereiškia biologinio išnykimo ar fizinės grėsmės žmonijai. Ji nurodo į kitokį, subtilesnį procesą — socialinį, ekonominį ir galiausiai egzistencinį marginalizavimą. Žmogus gali išlikti gyvas, bet prarasti savo vaidmenį kaip būtina civilizacijos dalis. Tai būsena, kai individas nebėra reikalingas sistemai nei kaip kūrėjas, nei kaip sprendimų priėmėjas, nei net kaip prasmingas dalyvis.
Tokios galimybės šešėlis jau buvo numatytas XIX amžiaus filosofijoje, kai buvo svarstoma apie žmogaus nuvertėjimą industrializacijos akivaizdoje. Tačiau tik šiandien šios idėjos įgauna realų technologinį pagrindą. Dirbtinis intelektas jau geba kurti tekstus, diagnozuoti ligas, projektuoti vaistus, analizuoti teisines sistemas ir generuoti strateginius sprendimus. Tai sritys, kurios ilgą laiką buvo laikomos išskirtinai žmogiškomis.
Šioje situacijoje žmogaus vaidmuo ima keistis. Iš kūrėjo jis pamažu tampa stebėtoju, iš sprendimų priėmėjo — proceso dalimi, kurios svarba nebėra savaime suprantama. Tai verčia iš naujo kelti fundamentalų klausimą: ar žmogaus vertė civilizacijoje visada buvo susijusi su jo naudingumu?
Jei atsakymas yra teigiamas, tuomet turime pripažinti, kad žmogaus dominavimo era artėja prie pabaigos. Tačiau jei vertė nėra reducible į funkciją ar produktyvumą, tuomet stovime prie naujos filosofijos slenksčio — tokios, kuri turės iš naujo apibrėžti žmogaus vietą pasaulyje, kuriame jis nebėra būtinas, bet vis dar gali būti prasmingas.
Kalba: lietuvių
Postmindfulness:
naujos sąmoningumo eros filosofija
Gyvename laikais, kai sąmoningumas tapo ne tik asmeninio tobulėjimo įrankiu, bet ir kultūriniu reiškiniu. Praktikos, kurios kadaise buvo laikomos nišinėmis ar dvasinėmis, šiandien integruojamos į švietimą, verslą, mediciną ir kasdienį gyvenimą. Tačiau kartu su šiuo išpopuliarėjimu išryškėjo ir ribos: ar tradicinis „mindfulness“ iš tiesų pakankamas šiuolaikiniam žmogui, gyvenančiam informacijos pertekliaus, technologinės priklausomybės ir nuolatinio pokyčio sąlygomis?
Ši knyga kviečia žengti žingsnį toliau – į postmindfulness erą. Tai nėra sąmoningumo atmetimas, bet jo peržengimas. Postmindfulness siūlo platesnį, dinamiškesnį požiūrį į sąmonę, kuriame dėmesys nebėra vien tik dabarties akimirkos stebėjimas, bet tampa aktyviu santykiu su realybe: kritišku, kūrybišku ir refleksyviu.
Postmindfulness atsiranda ten, kur tradicinės praktikos susiduria su šiuolaikinio pasaulio sudėtingumu. Tai bandymas atsakyti į klausimus, kurių mindfulness dažnai apeina: kaip sąmoningumas veikia technologijų kontekste? Kaip išlaikyti autentiškumą algoritmų valdomoje aplinkoje? Ar pakanka stebėti, ar reikia ir veikti?
Šioje knygoje nagrinėsime sąmoningumo transformaciją – nuo individualios praktikos iki kolektyvinės, nuo pasyvaus stebėjimo iki sąmoningo dalyvavimo. Postmindfulness nėra metodas ar technika. Tai mąstymo būdas, kuris jungia filosofiją, psichologiją ir kultūros kritiką, siekdamas sukurti naują santykį su savimi ir pasauliu.
Ši knyga skirta tiems, kurie jau pažįsta sąmoningumo praktiką, bet jaučia, kad to nebeužtenka. Tiems, kurie ieško gilesnio supratimo ir drąsesnio santykio su realybe. Ir tiems, kurie supranta, kad sąmoningumas nėra tik ramybė – tai ir atsakomybė.
Sveiki atvykę į postmindfulness.
Kalba: lietuvių
Psichologinės konsultavimo sistemos
ir metodikos
Tomas Lagūnavičius yra socialinių mokslų daktaras, psichologas, lektorius, konsultantas ir knygų autorius. Jis žinomas dėl savo veiklos psichologijos, švietimo ir asmenybės ugdymo srityse, taip pat dėl dėmesio socialinės savirealizacijos ir kūrybinės psichologijos temoms. Lagūnavičius aktyviai dalyvauja viešuosiuose renginiuose ir žiniasklaidos projektuose, kuriuose aptaria įvairius psichologinius klausimus – nuo individualaus „aš“ suvokimo iki socialinių santykių ir gyvenimo scenarijų analizės.
Psichologinio konsultavimo praktika per pastaruosius dešimtmečius patyrė reikšmingų pokyčių. Iš pradžių ji rėmėsi individualios psichoterapijos metodais, kuriuos plėtojo tokie autoriai kaip Freudas (1900), Jungas (1921) ir Adleris (1927). Vėliau konsultavimas palaipsniui ėmė integruoti socialinius, ekonominius ir kultūrinius aspektus. Dėl to dėmesys išsiplėtė nuo vien tik simptomų mažinimo prie visuminio asmens vystymosi. Šiuolaikinė konsultavimo paradigma remiasi holistiniu požiūriu, kuriame žmogaus psichologinė gerovė yra glaudžiai susijusi su jo socialine aplinka ir gyvenimo kontekstu (Rogers, 1961; Corey, 2016).
Viena svarbiausių šios srities transformacijų – sisteminės ir socialinės psichologijos integracija į konsultavimo praktiką. Tai leidžia ne tik nustatyti individualius psichologinius sunkumus, bet ir analizuoti jų priežastis platesniame socialiniame bei ekonominiame kontekste (Bronfenbrenner, 1979). Dėl to konsultavimo metodai tapo kompleksiškesni ir gali vienu metu veikti tiek individualius, tiek socialinius procesus.
Kalba: lietuvių
ISBN 978-609-8349-44-3
Postkonceptualus menas ir metateorinė praktika:
Tarpdisciplininės kūrybos ontologija šiuolaikinio meno diskursuose
XXI amžiaus šiuolaikinio meno teorija vis dažniau susiduria su klausimu apie kūrinio ontologinę būseną. Tradicinė meno kaip objekto samprata nyksta, užleisdama vietą procesiniam, situaciniam ir diskursyviam kūrybos suvokimui. Ši transformacija neatskiriamai siejasi su konceptualizmo palikimu, performatyvumo filosofijos plėtra, socialiai angažuoto meno praktikomis bei institucinės kritikos strategijomis, kurios išplečia meno ribas ir funkcijas.
Ši knyga nagrinėja Tomo Lagūnavičiaus kūrybą kaip postkonceptualią metateorinę praktiką, kurioje menas suvokiamas ne tik kaip estetinis objektas, bet kaip refleksyvus žinojimo kūrimo metodas. Analizuojamos jo plėtojamos kategorijos – postciniškas tekstas, postpragmatinis tekstas, postkonceptualus tekstas ir post-postutilitaristinis menas – suteikia galimybę interpretuoti šiuolaikinio meno būklę po konceptualizmo ir relacinės estetikos paradigmos, atskleidžiant kūrybos teorinius ir metodologinius horizontus, kurie yra dinamiški, tarpdisciplininiai ir refleksyvūs.
Knyga siekia ne tik apibrėžti postkonceptualaus meno kontūrus, bet ir parodyti, kaip menas gali tapti kritiniu žinojimo instrumentu, veikiant tiek teorinėje, tiek praktinėje meno erdvėje. Tokiu būdu nagrinėjamos praktikos atskleidžia meno ontologijos pokyčius ir suteikia pagrindą tolimesnei diskusijai apie kūrybos procesų prasmę ir transformaciją šiuolaikiniame diskurse.
Kalba: lietuvių, anglų
ISBN 978-609-8349-45-0